Italų Kalėdų stalo pažiba – Kalėdinis panetonės pyragas: kas svetur įprasta, Lietuvoje tampa prabanga

Po brangiu panetonės pyrago šydu slepiasi gilios italų tradicijos

Pastaraisiais metais Lietuvos parduotuvių lentynose galime pastebėti įdomią tendenciją – prieš Kalėdas čia puikuojasi italų Kalėdų stalo „atributai“ – panetonės pyragai. Rodos, anksčiau šie pyragai nesulaukdavo tokio didelio mūsų dėmesio, kol jų neišreklamavo šalies nuomonės formuotojai. Pastaruosius keletą metų vis dažnesniame pirkėjo krepšyje galime sutikti ir legendinį itališką kalėdinį pyragą, gaminamą su džiovintais vaisiais.

Tiesa, Lietuvoje egzistuoja savitos tradicijos, o šis pyragas, tikėtina, nesulauktų tokio didelio mūsų dėmesio, jei nebūtų taip sparčiai reklamuojamas. Tai lėmė, jog Italijoje įprastas desertas, kuriuo dalinamasi ir su vargšais, Lietuvoje tapo kone prabangos simboliu! Tokie pyragai firminėse parduotuvėse kainuoja ir po 25 eurus, ir po kiek daugiau. Tačiau, tikėtina, skonis jūsų pernelyg ir nenustebins, o verčiau primins kadaise pas močiutę valgytą bandelę su džiovintais vaisiais.

Taigi, kas tas išgirtas ir taip apkalbėtas itališkas panetonė?

Tai – rauginta, saldi duona iš saldžios ir tirštos tešlos, kurią italai tradiciškai skanauja per Kalėdas.

Panetonės gimtine laikomas Milanas, o jame šis pyragas tapo net solidarumo simboliu dėl pelno nesiekiančios organizacijos „Panettone Sospeso“ rengiamos akcijos. Anot neapoliečių tradicijų, miesto gyventojai gali įsigyti šį pyragą ir palikti jį miesto kepyklose, kad šventiniu laikotarpiu juo galėtų skanauti tie, kuriems to labiausiai reikia [1].

Asociacija „Panettone Sospeso“ rūpinasi labiausiai pažeidžiamais gyventojais

Taigi, šiemet „Panettone Sospeso“ akcija Italijoje vyksta nuo gruodžio 7 iki 21 dienos net šešiolikoje Milano konditerijos parduotuvių. Šią akciją remia ir Milano savivaldybė, skatindama gyventojus perkant vieną panetonės pyragą nepamiršti ir antro, kad suteiktų džiaugsmą nepasiturintiems ir negalintiems sau to leisti.

Asociacijos „Panettone Sospeso“ įkūrėjai aiškina, jog dėl žmonių dosnumo jau buvo paaukota net 3 000 panetonės pyragų, kas buvo kone dvigubai daugiau nei 2019 metais [2].

„Forbes“ praneša, kad tokia idėja gimė iš Neapolyje vykdomos akcijos „Caffè Sospeso“, kai miesto kavinių svečiai dažnai nesibodi sumokėti ir už antrą kavą nepasiturintiems. Į kavinę atėjęs nepasiturintis asmuo gali paprašyti „atidėto“ kavos puodelio. Šis „paprotys“ pandemijos laikotarpiu Italijoje įgavo naują reikšmę, mat vis daugiau gyventojų atsiduria sunkioje finansinėje situacijoje [1].

Vasario 3-oji Italijoje – tradicinė panetonės pyrago valgymo diena

Italijoje gaji tradicija, kada tiesiog privalu suvalgyti bent jau kąsnį panetonės pyrago. Pavyzdžiui, Milane įprasta per Kalėdas nesuvalgyti viso pyrago ir pasilikti bent gabalėlį, kuris bus suvalgomas kiek vėliau – vasario 3-ąją. Legenda byloja, kad Šv. Blažiejus išgelbėjo vaiką, kuris užspringo žuvies kaulu duodamas jam gabalėlį duonos.

Sakoma, kad šis šventasis saugo žmonių gerkles. Ir šiandien kai kurie žmonės vis dar jam meldžiasi, kai šiems pradeda skaudėti gerklę. Todėl vasario 3 d., kada yra minima Šv. Blažiejaus diena, daugelis žmonių suvalgo bent po gabalėlį panetonės pyrago, kurį pasiliko nuo Kalėdų. Ilgai džiūvusi duona įprastai yra skrudinama ir valgoma su sviestu [3].

Taigi, kuo skiriasi parduotuvėje įsigytas panetonė už kelis eurus nuo pyrago, įsigyto tiesiai iš kepėjo rankų? Teigiama, kad tikrojo panetonės pagaminimui reikia nemažai laiko (mažiausiai 36 valandų) ir šiek tiek įgūdžių. Todėl tradicinis rankų darbo panetonė išlaiko savo kainą – maždaug 25 eurus, o skonis, teigiama, nepalyginamas su pyragu, įsigytu vos už kelis eurus prekybos centre [3].

Visgi, didžioji dalis rankomis gaminto panetonės pyrago proceso yra perduodama iš kartos į kartą su tam tikrais patobulinimais: „Maždaug prieš 20 metų pagal tradicinį receptą kiekvienam kilogramui miltų reikėjo 400 g sviesto. Dabar į kiekvieną kilogramą miltų dedama apie kilogramą sviesto“, – teigė knygos „Panettone“ autorius Stanislao Porzio [3].