Įžymybės: nuo virėjo iki roko žvaigždės – kaip pasiekti tikslą?

Viskas yra įmanoma – kol tuo tikėsite

Žiūrovai kas savaitę noriai įsijungia kulinarines laidas, kad galėtų stebėti, kaip nepriekaištingai apsirengę garsūs virėjai pataria ar kritikuoja įvairius patiekalus.

Netflix dokumentiniame seriale „Šefo stalas“ (angl. „Chef's Table“), rodomame nuo 2015 m., galima regėti virtuoziškus virėjus iš viso pasaulio, kurie, atrodytų, turi žymiai mažiau įmantrių receptų, nei jūsų uošvienė ar paauglė dukra kartu sudėjus [1]. Nepaisant to, kad kelias iki tokio profesinio susižavėjimo yra ilgas bei sunkus, jis leidžia pažinti svajonę – nes viskas po truputį.

„Purvas, karštis, anglis ir alkoholizmas“ – taip buvo apibūdinama virėjo profesija nuo pirmųjų restoranų atidarymo apie 1860 m. iki XX a. pirmosios pusės, pabrėžiant, jog šioje srityje – „nulis patrauklumo“.

Pirmoji priežastis buvo ta, kad darbuotojai dirbo tamsioje ir toksiškoje aplinkoje.

Virtuvės buvo įrengtos rūsiuose, o jas užpildantys garai atrodė lyg veržtųsi iš pragaro ertmių [2]. Be kita ko, patalpose beveik nebuvo ventiliacijos, šviesos, ir jos visada buvo, švelniai tariant, sujauktos: kol naminių paukščių plunksnos dengė purvinas grindis, ant jų lašėjo gyvulių kraujas ir nešvarus vanduo.

Įdomiausia (tačiau liūdniausia) tai, kad dėl šiose ankštose patalpose maisto gaminimui naudojamų anglių, reguliariai mirdavo daugelis ten dirbusių žmonių: kadangi tekdavo kelias valandas per dieną kvėpuoti dideliais kiekiais nuodingų anglies dioksido garų, pasireikšdavo inkstų nepakankamumas, plaučių ir kitos ligos, gerokai sutrumpindavusios gyvenimo trukmę.

„Tai anglis, kuri mus žudo, bet argi tai svarbu?“, – tvirtino garsus virėjas Antoninas Karimas, kuris mirė gana jaunas.

Vis dėlto, nors visuomenės nuomonė apie šios profesijos atstovus kitados buvo labai neigiama, ir jie dažnai buvo vaizduojami kaip purvini, riebūs ir į alkoholį linkę personažai, patikėkite, tam, kuris drąsiai eina savo keliu, ankščiau ar vėliau nusišypso sėkmė.

Žymūs žmonės atskleidžia išpopuliarėjimo receptą

Dailininkai mėgo piešti vitališką kasdienį gyvenimą iš virtuvės perspektyvos.

Anot jų, virėjas yra menininkas, bet jo meno elementas nėra švara. Priešingai, tam tikra prasme šios profesijos atstovai yra apsileidę, nes maistui, kad atrodytų dailiai, reikia aikštingumo.

Iš tiesų, kol pastarieji šliaužioja muiluotu vandeniu, salotų lapais, suplėšyta maistine plėvele bei sutryptais maisto produktais, tuzinas padavėjų skęsta prakaito jūroje, išryškindami šlapias pažastis ir baltus nykščius, kišamus į grietinėlės indelius.

Niekas nesiginčytų, jog higienos samprata buvo kitokia nei yra šiandien, o patikrinimai nebuvo atliekami pagal griežtus standartus. Reikalai pradėjo tvarkytis tik XX pripažinimo amžiuje, kai į duris pasibeldė gastronominis turizmas.

Iš pradžių Prancūzijoje, o vėliau ir kitose Europos šalyse, atsirado „Michelin“ gidas ir jo žvaigždučių sistema, o tai, savo ruožtu, padėjo išpopuliarinti ir įteisinti geriausius virėjus. Vėliau, XX a. šeštajame dešimtmetyje, kulinarinių laidų dėka televizija atkreipė į juos dar platesnės auditorijos dėmesį.

Vyšnia ant torto – Raymondas Oliveris Prancūzijoje ir Fanny Cradockas Jungtinėje Karalystėje, pradėję rengti televizijos laidų serijas, pelniusias iki tol nematytą šlovę [3].

Vėliau kai kurie žymūs virėjai sumaniai naudojosi žiniasklaidos priemonėmis, pavyzdžiui, televizija ir radiju, arba leido receptų knygas. Kad padidintų savo žinomumą, jie taipogi bendradarbiavo su pramoniniais prekių ženklais reklamos tikslais.

Bėgant metams, garsiausi iš jų, tokie kaip Paulas Bocuse ir Alainas Ducasse Prancūzijoje bei Gordonas Ramzis ir Hestonas Blumenthalas Jungtinėje Karalystėje, sugebėjo savo reputaciją paversti imperijomis, įsigydami ne tik nuosavus restoranus ir įsteigdami mokymo institutus, bet ir leisdami gastronomijos žurnalus.

Viskas prasidėjo nuo socialinių tinklų

Nūdienoje nebeužtenka puikiai dirbti virtuvėje – būtina dar ir mokėti valdyti savo įvaizdį, o tam, kaip žinia, puikiai pasitarnauja socialiniai tinklai.

Kalbant apie kulinarus, Gordono Ramzio instagrame gerbėjų skaičius siekia netgi 14 mln., kol tuo tarpu Jamie Oliveris turi „viso labo“ 9,5 mln. (Pavydėtina, argi ne?)

Pastaraisiais metais atsirado ir naujo tipo virėjų, tokių kaip, tarkime, Jeanas Imbertas, kuris buvo nežinomas iki savo pergalės 2012 m. vykusiame konkurse „Geriausias virėjas Prancūzijoje“ (angl. „Top Chef France“), – nuo tada šis maksimaliai išnaudojo žiniasklaidos ir socialinių tinklų galimybes, instagrame skelbdamas įrašus su Beyoncé, Robertu de Niro ir kitomis įžymybėmis. Popierinio recepto varianto šįsyk „prakišti“ nereikėjo – novatoriškų idėjų atskleidimas šiais laikais randa kelią kitais būdais.

Šiaip ar taip, jei nori, pasirodo, tu gali, – tai liudija ir Poppy O'Toole, besimokiusios „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintame restorane, pavyzdys.

Taigi, nors pandemijos metu mergina neteko darbo, alternatyva atnešė dar geresnių rezultatų: pradėjus skelbti maisto gaminimo vaizdo įrašus tiktoke, ji „užsipiarino“ iki 1,5 mln. sekėjų, ir dabar yra sudariusi knygos sutartį. (Štai kaip atrodo atsidaręs langas iškart po to, kai užsivėria durys.)

Vis dėlto, už viso to blizgesio ir spindesio svarbu nepamiršti, jog bet kokia veikla (ypatingai pradžioje) reikalauja didelio atsidavimo bei geležinės disciplinos, – o tada jau visu greičiu į priekį.