J. Prigožinas iš aukso, deimantų kasyklų tapo milijardieriumi: kaip turtus susikrovė V. Putino priešas?

Po J. Prigožino maišto – išaugęs susidomėjimas jo asmenybe ir turtais

Daugelį Rusijos sprendimų priėmėjų, politikų ir įtakingų visuomenės veikėjų dabar galima vertinti skirtingai atsižvelgiant į laikotarpį prieš 2022 m. pradėtą invaziją į Ukrainą ir po jos. Jeigu Rusijos politika ir veiksmai visuomet buvo agresyvūs ir pavojingi kitoms valstybėms, tikrąjį šalies valdžios atstovų kraujo troškimą buvo galima pamatyti tik po „specialiosios karinės operacijos“ pradžios.

O būtent jos metu ne tik Rusijoje, tačiau ir visame pasaulyje ypač išgarsėjo Jevgenijus Prigožinas – politikos veikėjas, verslininkas, užsiėmęs viešojo maitinimo paslaugomis ir dėl to ironiškai vadintas Vladimiro Putino virėju [1]. Žinoma, dabartinių įvykių fone jis geriausiai žinomas kaip žiaurios privačios karių grupuotės „Vagner“ įkūrėjas, šeštadienį pradėjęs maištą, kuris kaip staiga kilo, taip greitai ir buvo numalšintas, o J. Prigožinas neva išvyko į Baltarusiją.

Vis dėlto, oficialių žinių, ar „Vagner“ bosas iš tiesų yra Baltarusijoje, kol kas nėra. Pirmadienį paties J. Prigožino spaudos tarnyba jį laikė dingusiu be žinios, nors žiniasklaidą ir pasiekė informacij, kad jis buvo pastebėtas viename Minsko viešbučių. Tuo tarpu per dar šeštadienį Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FST) surengtą kratą „Vagner“ būstinėje Sankt Peterburge buvo rasta daugybė grynųjų pinigų, aukso lydinių ir net keli J. Prigožinui išduoti Rusijos pasai.

Skelbiama, kad iš viso Rusijos slaptosios tarnybos konfiskavo 4 mlrd. rublių grynaisiais pinigais. Manoma, kad šiais pinigais grupuotės vadas norėjo paremti kare Ukrainoje žuvusių savo karių šeimas. Tai privertė ne vieną paklausti, kas gi iš tiesų yra J. Prigožinas? Žiaurumu garsėjantis maištininkas ir savų politinių ambicijų nestokojantis veikėjas, per naktį iš V. Putino draugo tapęs priešu? O gal sumanus verslininkas, žinantis kaip pasinaudoti karo Ukrainoje kaip reikiant išbalansuota Rusijos valdžia?

Nusikalstamo pasaulio ryšiai ir užgrūdinti galinti patirtis kalėjime padėjo tapti sėkmingu verslininku

„Vagner“ samdinių grupuotės įkūrėjas J. Prigožinas vaikystėje ir paauglystėje domėjosi lengvąja atletika ir slidinėjimu, tačiau greitai įsitraukė į Sankt Peterburgo nusikalstamą pasaulį, o 1979 m., būdamas 18 metų jis jau buvo teisiamas už vagystę, gavo dviejų su puse metų lygtinę bausmę, tačiau po dviejų metų už plėšimą jau sulaukė 13 metų siekiančios bausmės, vis tik, kalėjime praleido tik devynerius [2].

Šeima nuo jo tuomet nesusisuko, grįžęs iš įkalinimo įstaigos jis įsidarbino vadinamajame blusturgyje, dirbo ir patėvio valdomoje dešrainių parduotuvėje. Jis užsidirbo pakankamai, kad galėtų išvykti į JAV, kur pamatęs greitojo maisto restoranų bumą ir pats ėmėsi plėtoti savo verslo planą, o grįžęs namo Sankt Peterburge įkūrė pirmąjį kavinių, prekiaujančių vien dešrainiais, tinklą. Verslas buvo sėkmingas: dar nesulaukęs 30-ies J. Prigožinas jau buvo milijonierius.

Iš tiesų, Verslas ėjosi taip gerai, kad netrukus jis jau valdė prabangius, Rusijos elitą sudominti galinčias maitinimo įstaigas. Taip jis užmezgė pažintį ne su vienu įtakingu šalies verslo atstovu ir politiku, o vienas iš jo restoranų, pavadintas „Naujoji sala“ – laivas, plaukiojantis Nevos upe, ypač patiko V. Putinui, kuris tapęs prezidentu, ten visuomet vesdavosi užsienio svečius ir delegacijas, restorane V. Putinas net minėdavo savo gimimo dieną. Manoma, kad būtent taip jiedu ir susipažino.

Tiesa, kai kurie šaltiniai teigia, kad ši pažintis galėjo įvykti dar anksčiau, pavyzdžiui, 1991 m., kai tuomet dar tik būsimasis Rusijos prezidentas V. Putinas tebebuvo tik kazino stebėtojų tarybos pirmininkas. Tuomet pats J. Prigožinas neva paprašė V. Putino patarimo, kaip investuoti savo turtą į azartinius lošimus [3].

Vis dėlto, aktyvesnis jų bendradarbiavimas užsimezgė būtent dėl viešojo maitinimo klausimo ir, regis, ėjosi sklandžiai, nes neilgai trukus J. Prigožino maitinimo įmonė „Concord“ sudarė sutartį tiekti maistą Kremliui, įmonė taip pat gavo pelningų maitinimo sutarčių iš kariuomenės ir valstybinių mokyklų. Vien 2011-2019 m. užsakymų vertė siekė mažiausiai 3 mlrd. dolerių. Būtent todėl J. Prigožinas ir buvo pramintas „Putino virėju“. Pačiam J. Prigožinui ši draugystė buvo akivaizdžiai naudinga verslo prasme, o V. Putinas neva vertino J. Prigožino reputaciją, kuri signalizavo apie jo nesibodėjimą „susitepti“.

Nafta, kasyklos ir „Vagner“ atnešė didžiulius turtus

Skelbiama, kad J. Prigožinas buvo susijęs ir su naftos verslu: su juo siejama naftos įmonė „Evro Polis“ vien 2020 m. gavo 134 mln. dolerių bendrųjų pajamų ir 90 mln. dolerių pelno iš „Islamo valstybės“ naftos telkinių užgrobimo Sirijos pilietinio karo metu. Jo galimas bendradarbiavimas su „Islamo valstybe“ nieko negalėjo stebinti. Pažįstami J. Prigožiną apibūdina kaip negailestingą, pragmatišką, prieštaringų nuomonių netoleruojantį žmogų.

Jo potraukis agresijai galimai ir paskatino jį įkurti „Vagner“ grupuotę, kuri nors plačiau ir išgarsėjo dėl savo pastebimo vaidmens kare Ukrainoje, tačiau aktyviai veikia jau tikrai ne vienerius metus. Pirmą kartą „Vagner“ buvo pastebėta veikianti Rytų Ukrainoje netrukus po to, kai 2014 m. balandį, praėjus kelioms savaitėms po Rusijos įvykdytos Ukrainos Krymo pusiasalio aneksijos, ten įsiplieskė separatistinis konfliktas [4].

„Vagner“ personalas taip pat buvo dislokuotas Sirijoje, kur Rusija rėmė prezidento Basharo al Assado vyriausybę vykstant karui. Libijoje jie kovojo kartu su atsiskyrėlio vado Khalifa Haftar pajėgomis. Manoma, kad grupuotė taip pat veikia Centrinės Afrikos Respublikoje ir Malyje, o dalis pačių Rusijos žiniasklaidos priemonių skelbė, kad grupuotė dalyvavo 2018 m. Centrinės Afrikos Respublikoje nužudant tris rusų žurnalistus, kurie tyrė grupuotės veiklą. Šios žmogžudystės tebėra neišaiškintos.

Iš „Vagner“ J. Prigožinas uždirbo didelius pinigus: juk šie privatūs samdiniai saugojo Rusijos vyriausybės pareigūnus ir kitus įtakingus asmenis, o mainais esą gaudavo aukso kasyklas, reikšmingas deimantų kasyklų ir miškų kontrolės teises: apskaičiuota, kad vien iš „Vagner“ vadomų miškininkystės įmonių J. Prigožinas galėjo gauti beveik 1 mlrd. dolerių pelno.

Be to, ne vienerius metus J. Prigožinas buvo siejamas ir su kitu pelningu verslu: „trolių fermomis“, kurios naudoja paskyras socialinėje žiniasklaidoje ir interneto svetainėse prokremliškoms pažiūroms skleisti. Tokioms pastangoms vadovavo Sankt Peterburge įsikūrusi Interneto tyrimų agentūra.

IRA veikla buvo tikrinama dėl jos įtariamo vaidmens kišantis į 2016 m. Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus, o JAV ir Europos Sąjunga (ES) yra taikiusios sankcijas A. Prigožinui ir su juo susijusioms bendrovėms už dalyvavimą veikloje, kuri laikoma žalinga nacionaliniam saugumui ir tarptautiniam stabilumui.

Tokia milžiniška „Vagner“ ir kitų jo veiklų įtaka J. Prigožiną padarė ypač svarbiu žmogumi. Įvairios apklausos rodo, kad iki perversmo praėjusį savaitgalį, jis buvo penkta labiausiai atpažįstama figūra Rusijoje po paties V. Putino, ministro pirmininko Michailo Mišustino, užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo ir gynybos ministro Sergejaus Šoigu.

Su Rusijos vidaus politika susipažinę užsienio ekspertai teigia, kad J. Prigožinas užėmė gana populiarią poziciją tarp konservatyvių rusų, kurie vis dar garbina sovietų lyderį Josifą Staliną ir nori laimėti karą Ukrainoje, kad ir kas nutiktų. Tuo tarpu dalis ekspertų net dalijosi įžvalgomis, kad J. Prigožino transformacija į tokią viešą figūrą gali būti paties Kremliaus valdžios perdavimo plano dalis V. Putino politikos žlugimo atveju. Vis dėlto, po pastarojo maišto, tokia teorija, bent kol kas, atrodo, gali būti paneigta.