JAV nutraukia valstybės finansavimą visuomeninei žiniasklaidai

Institucija, skirsčiusi mokesčių mokėtojų lėšas JAV žiniasklaidai, likviduojama

Po beveik šešių dešimtmečių veiklos Jungtinėse Valstijose Korporacija viešajam transliavimui oficialiai nutraukia veiklą. Corporation for Public Broadcasting, CPB – institucija, per kurią buvo paskirstomos federalinės lėšos tokiems kanalams kaip PBS, NPR ir daugiau nei pusantro tūkstančio vietinių radijo bei televizijos stočių.

Sprendimas likviduoti organizaciją priimtas po to, kai Kongresas, vadovaujamas respublikonų ir įgyvendindamas Donaldo Trumpo administracijos politinę kryptį, praėjusią vasarą panaikino daugiau nei 1 mlrd. dolerių CPB finansavimo. Be šių lėšų organizacija, formaliai būdama privati ir ne pelno siekianti, nebegalėjo vykdyti Kongreso pavestų funkcijų, kaip teigė Patricia Harrison, CPB prezidentė ir generalinė direktorė. [1]

CPB valdyba paskelbė, kad vietoje formalaus egzistavimo be realios veiklos buvo pasirinktas visiškas organizacijos uždarymas, išmokant likusias lėšas ir užbaigiant administracinius procesus. Didžioji dalis darbuotojų buvo atleisti dar rudenį, o likęs personalas dirbo tik pereinamuoju laikotarpiu iki šių metų sausio.

NPR ir PBS kanalai neuždaromi, bet netenka pinigų srauto iš valstybės biudžeto

Respublikonų kritika JAV visuomeniniam transliuotojui nėra nauja. Dešimtmečius konservatyvioje politinėje erdvėje buvo keliami klausimai, ar mokesčių mokėtojų pinigais finansuojamos žiniasklaidos priemonės iš tiesų laikosi politinio neutralumo. Ypač daug priekaištų sulaukė NPR ir PBS naujienų bei publicistikos turinys, kuris, respublikonų vertinimu, sistemingai atspindėjo liberalią darbotvarkę.

Skirtumas tas, kad antrosios D. Trumpo kadencijos metu ši kritika nebeapsiribojo pareiškimais. Turint respublikonų daugumą tiek Atstovų Rūmuose, tiek Senate, buvo imtasi konkrečių veiksmų – anksčiau patvirtintos lėšos buvo atšauktos, o visuomeninio transliavimo modelis paliktas rinkos ir alternatyvių rėmėjų valiai. [2]

Tai ženklina platesnį poslinkį JAV politikoje: valstybė traukiasi iš vaidmens, kurį ilgą laiką laikė savaime suprantamu – finansuoti „visuomeninę“ žiniasklaidą, net jei jos turinys daliai visuomenės kelia abejonių dėl objektyvumo.

CPB uždarymas nereiškia, kad NPR ar PBS kanalai staiga nustos transliuoti, tačiau tai reiškia, kad baigėsi ilgus dešimtmečius galiojusi valstybės garantuoto stabilumo schema. Iki šiol federalinis finansavimas veikė kaip saugiklis, leidęs viešajai žiniasklaidai planuoti veiklą nepriklausomai nuo realios auditorijos dydžio ar rinkos spaudimo.

Didžiausias poveikis teks ne nacionaliniams prekės ženklams, o vietinėms radijo ir televizijos stotims, kurios buvo tiesiogiai priklausomos nuo CPB paskirstomų lėšų. Daugelyje regionų šios stotys sudarė infrastruktūros pagrindą, tačiau neturėjo pakankamų alternatyvių pajamų šaltinių.

Be federalinių asignavimų dalis stočių bus priverstos mažinti eterio apimtį, atleisti darbuotojus arba jungtis su kitomis medijų grupėmis, o kai kurios – ypač mažose rinkose – gali visiškai nutraukti veiklą. Tai reiškia ne turinio „cenzūrą“, o paprastą ekonominę realybę, su kuria susiduria bet kuri kita rinka grįsta žiniasklaida.

Nacionaliniai NPR ir PBS centrai išliks, tačiau jų santykis su vietinėmis stotimis keisis. Iki šiol federalinis finansavimas leido palaikyti plataus masto tinklą, dabar šis tinklas taps labiau fragmentuotas ir priklausomas nuo regioninių sprendimų. Viešoji žiniasklaida nuo šiol bus labiau priklausoma nuo klausytojų, rėmėjų ir fondų, o ne nuo Kongreso sprendimų. Tai didina spaudimą ne ideologiniam nuoseklumui, o realiam auditorijos pasitikėjimui ir įsitraukimui.

Viešasis transliuotojas praranda neliečiamumo statusą

Tarptautinė reakcija į CPB likvidavimą buvo nuspėjama. Europos ir kairiosios pakraipos Vakarų žiniasklaida šį sprendimą apibūdino kaip „smūgį demokratijai“, „ataką prieš švietimą“ ar net „grėsmę pilietinei visuomenei“. Panašiai kaip valdžios nutarimą kištis į LRT veiklą Lietuvoje vadina protestų iniciatoriai.

Tokia retorika iš esmės atkartoja ilgalaikį požiūrį, kad viešasis transliavimas yra neutralus gėris, kurio egzistavimas neturėtų būti siejamas su politine atskaitomybe. Tačiau tiek JAV transliuotojo tiek LRT atvejai rodo, kad žiniasklaidos priemonių, o ypač nacionalinio transliuotojo neutralumas kvestionuojamas ne iš oro.

CPB atvejis išryškina ir kitą aspektą – visuomeninis transliuotojas, kuris sistemingai praranda dalies visuomenės pasitikėjimą, tampa nebe konsensuso, o konflikto objektu. JAV sprendimas rodo, kad net ilgametės institucijos nėra apsaugotos nuo politinės peržiūros, jei jos nebeatitinka demokratinio legitimumo ar visuomenės lūkesčių.

Šis precedentas neišvengiamai rezonuoja ir Europoje, kur viešosios žiniasklaidos finansavimas dažnai suvokiamas kaip neliečiamas, o bet kokia kritika greitai prilyginama „antidemokratinei“. Tačiau išlenda ne vienas skandalas kai tokių organizacijų vadovai daro vienaim, o kalba apie neutralumą ir šališkumą. JAV pavyzdys parodo, kad politinė valia ir rinkėjų palaikymas gali perrašyti net kelis dešimtmečius galiojusias medijų galios struktūras.