Jei vaikas mikčioja – neišsigąskite: specialistai siunčia svarbią žinutę šeimoms

Viešo kalbėjimo baimė stipresnė nei manome, o vaikams ji prasideda labai anksti

Daugiau kaip 70 proc. žmonių bijo viešo kalbėjimo – tai viena dažniausių baimių pasaulyje. Ji neaplenkia nei suaugusiųjų, nei vaikų. Kartais ji tyliai prasideda klasėje, kai reikia pakelti ranką. Kartais – prie lentos. O kartais – namuose, kai vaikas staiga ima vengti kalbėti.

„Dirbdama keliuose universitetuose, dėstydama studentams ir atlikdama mokslinius tyrimus esu pastebėjusi, kad jauni žmonės užauga turėdami daug baimių ir dažnai neįgyja atsparumo, kuris be galo svarbus tolimesniuose gyvenimo etapuose. Daugiau kaip 70 proc. žmonių bijo viešo kalbėjimo. Ši baimė būdinga ir vaikams, ir suaugusiems. Supratau, kad reikia knygos apie baimes, drąsą ir savilyderystę“, – sako Islandijos universiteto profesorė Inga Minelgaitė-Antanavičienė. [1]

Kartu su Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos docente, logopede doc. dr. Vilma Makauskiene ji išleido knygą „Bam Baimė. Drąsos knyga“. Nors knyga skirta vaikams, jos žinutė universali – baimė nėra priešas, ji gali tapti augimo tašku.

„Svarbu suprasti, kad baimė nėra mūsų priešas. Ji gali mums padėti išmokti drąsos. Kartais tereikia giliai įkvėpti, nusiraminti ir pažvelgti situaciją iš kitos pusės“, – teigia prof. dr. I. Minelgaitė-Antanavičienė.

Mikčiojimas nėra silpnumas ar „blogas įprotis“, o sudėtingas kalbėjimo sutrikimas

Mikčiojimas dažnai tampa viena iš viešo kalbėjimo baimės priežasčių. Tačiau specialistai pabrėžia – tai nėra nei valios stoka, nei netinkamas auklėjimas. Nėra vienos paprastos priežasties, kodėl atsiranda mikčiojimas. Manoma, kad šį sutrikimą lemia sudėtinga vidinių (įgimtų) ir išorinių (aplinkos) veiksnių sąveika.

„Gerai žinoma, kad mikčiojimas išnyksta, kai žmogus dainuoja, deklamuoja, vaidina ar kalba pašnibždomis. Mikčiojimą skatinantys veiksniai susiję su mikčiojimo atsiradimu. Dažniausiai jiems priskiriama sutrikdyta vaiko fizinė, kognityvinė, socialinė-emocinė ir kalbos raida, nepalankios aplinkos, bendravimo sąlygos ir reikalavimai, neatitinkantys vaiko gebėjimų“, – sako VDU Švietimo akademijos dėstytoja, logopedė dr. Vilma Makauskienė.

Profesorė I. Minelgaitė-Antanavičienė su mikčiojimu susidūrė ir asmeniškai – trys jos vaikai turi šį sutrikimą. „Mano sūnus kalba trimis kalbomis: lietuvių, islandų ir anglų, tad daugiakalbystė prisidėjo prie mikčiojimo atsiradimo. Vaikas angliškai kalba puikiai, o lietuviškai ir islandiškai kalba stringa. Mergaitės dvynukės su mikčiojimo problema susidūrė pradėjusios eiti į mokyklą. Tai dažniausiai pasireiškiantis veiksnys, kuomet vaikas pereina iš saugios, ramios aplinkos į darželį ar mokyklą, kur pasitinka daugybė iššūkių“, – pasakoja mokslininkė.

Tai primena, kad mikčiojimas dažnai išryškėja pokyčių metu – kai vaikas patiria daugiau reikalavimų, didesnį tempą, daugiau socialinio vertinimo.

Gėda ir tylėjimas kenkia labiau nei pats mikčiojimas

Didžiausia problema dažnai tampa ne pats kalbėjimo sutrikimas, o reakcija į jį. Vaikai labai greitai pajunta, jei jų kalba erzina, juokina ar trikdo kitus. Tuomet atsiranda vengimas – pakelti ranką, atsakinėti, dalyvauti.

Specialistai akcentuoja, kad atviras kalbėjimas apie mikčiojimą yra vienas veiksmingiausių būdų padėti vaikui. Svarbu nepertraukti sakinio, neužbaigti žodžio už vaiką ir nespausti „kalbėti lėčiau“ ar „susikaupti“. Vaikui reikia jaustis išgirstam, o ne taisomam.

Pasaulyje žinoma daug žmonių, kurie mikčiojo ar mikčioja – nuo politikų iki aktorių ir muzikantų. „Iš pokalbio išliko, jog buvęs JAV prezidentas Baidenas nuo pat mažų dienų treniruodavosi kalbėti vienas prieš veidrodį, o vėliau jam padėjo specialistai. Žinomi žmonės, tokie kaip populiarūs dainininkai Edas Šyranas ar Keli Minou yra įkvėpimas mikčiojantiems žmonėms siekti savo svajonių bei tikslų“, – sako logopedė V. Makauskienė.

Mikčiojimas nesutrukdė nei prezidentams, nei pasaulinėms žvaigždėms. Todėl svarbiausia žinutė šeimoms – tai nėra kliūtis vaiko ateičiai. Tai jautri vieta, kuriai reikia supratimo, kantrybės ir profesionalios pagalbos. Drąsa dažnai prasideda ne nuo tobulo sakinio, o nuo leidimo kalbėti taip, kaip gali šiandien.