Jolanta BLAŽYTĖ: Pseudorealybė arbą ką siūlai?

Nueinanti LR vyriausybė paliko mums „solidų“ palikimą

Nuo geometrine progresija išaugusių valstybės skolų iki nesuskaičiuojamos gausybės vidinių priešų, kurių tarpe atsidūrė ne tik valdžios veiksmams nepritarę „radikalai“, bet jau ir senokai aname pasaulyje apsigyvenę žmonės, tokie kaip Salomėja Nėris.

Deja, paliko ir dar vieną baisų dalyką, kurį vertinčiau, kaip didžiausią grėsmę mūsų valstybės saugumui – tai pseudorealybę. Nuo kurios neapsaugos jokie L. Kasčiūno „drakono dantys“ ir kuri mus gali įstumti į ne ką mažesnę tragediją, nei ta, kokią šiuo metu patiria Ukraina.

Pradžiai – keli faktai, kokių yra daugybė ir dėl laiko stokos nesurašysiu.

Leidinys The Washington Post rašo:

„ Perspektyva, kad Ukraina atiduos savo teritorijas mainais už Vakarų saugumo garantijas, tampa vis labiau realistine.

D.Trumpas, panašu, pasisako už tokius susitarimus. Jo patarėjai atvirai sako, kad JAV strateginius aktyvus reikia skirti kovai su Kinija“.

Leidinio duomenimis situacija fronte Ukrainos armijai tampa vis liūdnesne. Kijevas praranda pozicijas Rytuose, o Vakarų pagalba menksta. [1]

Liedinys Bloomberg rašo:

„ Tarp Ukrainos pareigūnų plinta liūdnos nuotaikos dėl karo eigos.

JAV rinkimų rezultatai gali lemti, kad Kijevas privalės priimti jam nenaudingas taikos sąlygas arba toliau kovoti su Rusija pats vienas, neturėdamas palaikymo.

Tokios pat nuotaikos plinta ir visų ukrainiečių tarpe. Maždaug 2/3 apklaustų ukrainiečių pasisako už tai, kad greičiau pradėti taikos derybas su Rusija“ [2]

O štai O. Aretovič kalba apie didžiausią šalies pavojų – tai pseudo realybėje gyvenančius sprendimų priėmėjus

„Kažkas turi kalbėti, kokia yra realybė. Metamos didžiulės jėgos ir didžiuliai pinigai tam, kad sukurti pseudorealybę. Kuo mes galime padėti savo tautiečiams – tai griauti tą pseudo realybę ir parodyti tai, kaip yra iš tiesų. Šis kipšas vis tiek kažkada baigsis. Ir kai mes liksime prie visiškai suskilusios geldos ir su ta gelda daužysime vieni kitus, mes privalėsime kažką daryti su savo šalies likučiais: likviduoti tą „nenusisekusią įmonę“, atidaryti naują ar pan. O čia gali padėti tik atsvara į realybę. Žmonės, kurie nežino realybės, priims neteisingus sprendimus. Yra neįmanoma priimti teisingus sprendimus, pasiremiant neteisingais duomenimis. Mūsų uždavinys – aprūpinti tikslius „įvadinius“ duomenis“.

Žinau, kad šį mano post‘ą kaip mat perskaitys mano kaimynė ir tuoj pat pasibels su klausimu: „o tai ką tu siūlai? Atiduoti priešui Ukrainos žemes??? Tai jeigu į tavo namus ateitų banditai ir pareikalautų atiduoti turtą, tai tu atiduotum?“

Aš vėl nežinosiu, ką atsakyti Zosei

Nes ir pati Zosė nuolatos ateina į mano namus ir reikalauja, kad aš jai atiduočiau tai, ką turiu brangiausia – gyvenimą realybėje.

Ar aš dar noriu Zosei kažką įrodinėti? Ne, joki būdu. Juk pati neurobiologė T. Černigovskaja minėjo, kad „žmogaus protas tingi ieškoti tiesos, jis dažniausiai ieško savo teisumo patvirtinimo“.

Taigi mano neramioji kaimynė Zosė, iš teliko ekrano pasigriebusi ten iškeptą pseudorealybę, toliau, kaip koks tarakonas, blaškysis po mano namus ir iš paskutiniųjų bandys surasti savo teisumo patvirtinimą. O aš ir vėl nežinosiu, ką jai atsakyti.

Deja, tokios zosės į aukščiausius valdžios postus atridena tokius pačius, kaip ir pati Zosė – gyvenančius pseudorealybėje ir varganam Zosės protui duodančius patvirtinimą, kad Zosė yra teisi. Viskas čia būtų ok, jei tik su ta pseudorealybe nenudardėsime ten, kur nudardėjo Ukraina. Tfu tfu tfu....

Ten įkėliau ir pulkininko Douglas McGregor, kuris tiksliausiai prognozavo įvykius Ukrainoje, tolimesnes įžvalgas. Zosei kišti ten nosies nerekomenduoju. Vien dėl to, kad ir vėl nežinosiu kaip atsakyti į jos klausimą „o ką siūlai daryti?“.