Jūra ne tik Palangoje – bus ir Druskininkuose

R. Malinauskas pristatė vandens pramogų projektą

Giedras ir saulėtas dangus, + 30, smėlio kopos ir palmės, 2 metrų aukščio bangomis skriejantys banglentininkai, baro terasoje laiką linksmai leidžianti kompanija, ant gultų ramiai knygas skaitantys poilsiautojai – šis vaizdelis ne iš kelionės. Tai – būsima druskininkiečių ir kurorto svečių kasdienybė, jūra po stogu su surfingo bangų baseinu. Tokias naujienas Druskininkų gyventojams ir visiems šio kurortinio miestelio lankytojams ir mylėtojams paskelbė meras Ričardas Malinauskas.

Tokį vandens pramogų zonos projektą jis aptarė su užsienio kompanijos White Water West ekspertais: iš Kanados atskirdusiu vadovu Anthony Marinakis, iš Vokietijos atvykusiu verslo vadybininku Sirko Adler ir atstove Lenkijoje ir Baltijos Šalyse Ana Vojdala.

„Mūsų tikslas – šalia žiemos komplekso Snow Arena įkurti unikalų vandens ir pramogų centrą, kuriame būtų baseinai, poilsio oazės, padelio aikštelės, akrobatinis slidinėjimas, alpinizmo sienos, paplūdimys, jūra, kitos pramogos ir vienintelis Europoje ištisus metus veikiantis bangų baseinas po stogu, skirtas vis labiau populiarėjančio banglenčių sporto mėgėjams ir profesionalams, su reguliuojamais bangų aukščiais, formomis ir dažniu. Tie, kurie svajoja išmokti plaukti banglente, galės tai padaryti Druskininkuose, tie, kurie jau moka – galės tobulinti įgūdžius 2 metrų aukščio bangose, o tie, kurie ieško ramaus poilsio galės nuo gultų ar baro terasos grožėtis nuostabia pakrante“,– sako meras.

Jis pridūrė, kad su projektuotojais reikėjo kalbėti apie daugelį techninių klausimų, aptarti energetines sąnaudas, net gilintis į Lietuvos klimatą.

Su komanda aplankė ne vieną bangų baseiną užsienyje tam, kad galėtų įvertinti, kas padaryta gerai, o ką, mūsų akimis, būtų galima tobulinti.

„Norime, kad Druskininkų jūra atitiktų aukščiausius standartus.Kompanijos White Water West ekspertai kaip tik baigia vieną iš savo projektų ir jau kitų metų pradžioje duris atvers pagal naujausias technologijas įrengtas bangų baseinas Miunchene po atviru dangumi“, – rašė R. Malinauskas [1].

Miesto paplūdimys – jokia naujiena Vakarų pasaulyje

Ir nors Druskininkų idėja atrodo kažkiek futuristinė, pasaulyje miesto paplūdimiai – anokia naujiena.

Miesto paplūdimys yra dirbtinai sukurta aplinka miesto aplinkoje, kuri imituoja viešą paplūdimį, naudojant smėlį, paplūdimio skėčius ir sėdėjimo elementus. Miesto paplūdimiai skirti nustebinti ir pradžiuginti miesto gyventojus, darbuotojus ir lankytojus, įterpdami į miesto zoną paplūdimio atmosferą, kuri kitu atveju būtų tipiškas miesto vaizdas.

Yra daugybė miesto paplūdimių variantų. Miesto paplūdimiai dažnai randami palei vandens kelius, nors kai kurie yra įterpti į miesto aikštes ar kitas erdves, esančias toli nuo vandens. Paplūdimys gali būti sezoninis įrenginys virš kelio ar automobilių stovėjimo aikštelės arba jis gali būti nuolatinis. Tai nebūtinai yra valstybinė žemė, nors ji visada yra atvira plačiajai visuomenei (kartais su nedideliu įėjimo mokesčiu). Kadangi ne visada maudytis upėje ar ežere įmanoma, daugelyje miesto paplūdimių yra vandens objektų, pavyzdžiui, fontanų, baseinų ar rūko bokštų, skirtų atsivėsinti. Kai kuriuose miesto paplūdimiuose yra pramogų arba maisto ir gėrimų zonos. Keletas apima sporto įrangą, pavyzdžiui, paplūdimio tinklinį.

Dauguma miesto paplūdimių yra sukurti taip, kad patiktų plačiajai visuomenei – nuo ​​šeimų iki jaunų vienišių ir vyresnio amžiaus piliečių. Nors miesto paplūdimyje gali nebūti galimybių maudytis, maudymosi kostiumėliai dažniausiai matomi kartu su įprastesniais drabužiais, matomais didžiuosiuose miestų centruose.

Miesto paplūdimių populiarumas išaugo XXI amžiaus pradžioje, kai šią idėją propagavo miestų planuotojai, kraštovaizdžio architektai ir vietos politikai.

Nors daugelis miestų eksperimentavo su laikinomis smėlio instaliacijomis įvairiems festivaliams ir meniniams projektams, modernų miesto paplūdimio, kaip vasaros viešosios pramogos miesto viduryje, koncepciją išpopuliarino sezoninių miesto paplūdimių palei Seną programa Paris-Plages. kuris prasidėjo 2002 m. ir buvo nepaprastai sėkmingas. Nors kai kurie Europos miestų paplūdimiai teigia atsiradę anksčiau nei Paryžius, visi nuo tada pastatyti buvo stipriai paveikti jo dizaino elementų ir programavimo [2].

Šimašiaus smėlio projektas buvo vertinamas skeptiškai

Galima drąsiai teigti, kad Druskininkai, nors ir taps šalies novatoriais įrengę visapusiškai pilną miesto paplūdimį, tokios idėjos pionierius visgi yra buvęs Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Jis Lukiškių aikštėje privertė smėlio ir pavadino tai vasaros pajūrio zona Vilniaus centre „Open beach“. Vis dėlto, nors ten jūros ir nebuvo, o jaunimas džiaugėsi tokia modernia mintimi, dalis gyventojų ir politikų į tai žiūrėjo itin skeptiškai. Vieni sakė, kad tai tėra triukšminga Laisvės partijos reklama prieš rinkimus, kiti sakė, kad taip išniekinamas Lukiškių aikštės atminimas.

„Supilkime ką nors Lukiškių aikštėje“. Matyt taip galima pavadinti realizuojamą viziją. O nebuvo galima savo vizijai pasirinkti Neries pakrantės, kaip Paryžiuje Senos krantinės savo laiku buvo panaudotos, ar kitos adekvatesnės vietos, nes smėliuką vis tiek reikės nukasti? O gal tiesiog norima užpilti smėliuku istorinę atmintį? Ar visi miesto tarybos nariai palaiko tokią viziją ir pinigų švaistymą, nes kitame Neries krante baigiamas įrengti visas pliažo tinklinio centras ir kitos poilsio zonos? Šiame klausime ir yra atsakymas. Belieka užkalti KGB aukų pavardes (esančias už 10 metrų nuo „pliažo“) fanera ir nelabai kuo skirsimės nuo pasaulyje siautėjančių vandalų – svarbiausia nematyti komunizmo aukų“, – tuomet rašė konservatorius, dabartinis Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.

„Kai nesugebi skaidriai futbolo stadiono sostinėje pastatyti, nusprendi išpilti smėlį reprezentacinėje valstybės aikštėje“, – ironizavo ir Laurynas Kasčiūnas.

„Valstybės sostinėje nematyti valstybės! Aikštėje, kurios specialų statusą patvirtino Seimas, aikštėje, kur buvo žudomi valstybės laisvės gynėjai.... pliažas. Visiško mankurtizmo jaunose miesto vadovų galvose pavyzdys“, – pasipiktinimo neslėpė Audronis Ažubalis [3].