Kai atlyginimas sudaro beveik viską: maždaug kas penktas lietuvis gyvena nuo algos iki algos

Europa tampa ekonomiškai trapi: daugelis atlyginimą išleidžia iki paskutinio cento ir visiškai nieko neatsideda

Pagal „Eurostat“ duomenis, vidutiniškai 64,5 proc. Europos Sąjungos namų ūkių pajamų sudaro darbo užmokestis. Šis skaičius dažnai pateikiamas kaip stabilumo ženklas – Europa esą yra dirbančiųjų žemynas. Tačiau struktūrinė analizė rodo kitą vaizdą: didžioji dalis gyventojų finansiškai priklausomi beveik nuo vieno pajamų šaltinio, o alternatyvūs finansinio saugumo mechanizmai daugelyje valstybių išlieka silpni arba sunkiai prieinami.

Kapitalo pajamos – investicijų grąža, dividendai, nuomos pajamos – daugelyje ES šalių sudaro tik nedidelę namų ūkių pajamų dalį ir dažniausiai koncentruojasi siaurame gyventojų sluoksnyje. Tai reiškia, kad vidurinioji klasė didžiojoje Europos dalyje neturi finansinių „amortizatorių“, kurie galėtų sušvelninti ekonominius sukrėtimus. Darbo rinkos sutrikimas – masiniai atleidimai, atlyginimų stagnacija ar infliacijos spaudimas – tiesiogiai ir greitai paveikia gyvenimo lygį. [1]

Ši priklausomybė tampa ypač pavojinga krizių laikotarpiais. Skirtingai nei ekonomikose, kuriose pajamų struktūra labiau diversifikuota, Europoje bet koks išorinis šokas akimirksniu virsta socialiniu spaudimu. Tai ne momentinė problema, o sisteminė savybė, kuri ilgą laiką buvo maskuojama stabilaus augimo ir palankios konjunktūros.

Lietuvos situacija parodo, kaip siaura pajamų bazė virsta gyvenimu „nuo algos iki algos“

Lietuva šioje europinėje mozaikoje nėra išimtis – veikiau vienas ryškesnių pavyzdžių. Nors pastaraisiais metais atlyginimai augo, didžioji dalis namų ūkių išlieka itin priklausomi nuo darbo pajamų. Tai patvirtina ir praktiniai duomenys apie finansinį atsparumą.

Atsakingo skolinimo platformos „Credit24“ užsakymu atlikta apklausa atskleidė, kad beveik 22 proc. Lietuvos gyventojų gyvena nuo algos iki algos, o mėnesio pabaigoje jiems nelieka jokių santaupų. Dar 15 proc. apklaustųjų nurodė, kad neturi jokio finansinio rezervo, o 19 proc. santaupų pakaktų trumpiau nei trims mėnesiams netekus darbo. Tai reiškia, kad reikšminga visuomenės dalis realiai yra vos vieno atlyginimo atstumu nuo finansinių sunkumų. [2]

Tik apie 42 proc. gyventojų teigia galintys išgyventi pusmetį be pajamų, o ilgiau nei metus – vos apie 10 proc. Šie skaičiai rodo, kad net ir ekonomiškai augančioje šalyje finansinis saugumas išlieka trapus. Augant kainoms, didėjant būsto paskolų naštai ir bendram pragyvenimo kaštų spaudimui, atlyginimas tampa ne tik pagrindiniu, bet dažnai vieninteliu realiu pajamų šaltiniu.

Tai patvirtina ir taupymo įpročiai. Reguliariai fiksuotą sumą kas mėnesį taupo tik apie 15 proc. gyventojų, o penktadalis pastaruosius metus netaupė visai. Daugumai taupymas priklauso nuo to, „kas lieka“ mėnesio pabaigoje – modelio, kuris krizės metu neveikia.

Socialinės išmokos Europoje tampa struktūriniu pajamų ramsčiu, o ne laikina pagalba

Kai darbo pajamos tampa vieninteliu stabilumo šaltiniu, natūraliai stiprėja valstybės vaidmuo. Kai kuriose Europos šalyse socialinės išmokos jau sudaro iki 30 proc. namų ūkių pajamų, ypač tokiose valstybėse kaip Italija ar Austrija. Pensijos, pašalpos ir kitos išmokos šiose ekonomikose nebėra laikinas saugiklis – jie tampa esmine pajamų struktūros dalimi.

Kitose šalyse, pavyzdžiui, Maltoje ar Vengrijoje, socialinių išmokų dalis pajamose gerokai mažesnė, tačiau tai nereiškia didesnio finansinio savarankiškumo. Dažnai tai reiškia dar didesnę priklausomybę nuo darbo užmokesčio, be realių alternatyvų. Lietuva šiuo požiūriu atsiduria per vidurį: socialinės išmokos nėra dominuojančios, tačiau jų reikšmė nuosekliai auga, ypač senėjančios visuomenės ir didėjančių pensinių įsipareigojimų kontekste.

Tai kelia esminį klausimą dėl modelio tvarumo. Jei ekonomikos sulėtėjimas vienu metu paveikia darbo rinką ir valstybės biudžetą, abu pagrindiniai gyventojų pajamų ramsčiai ima svyruoti kartu. Tokiu atveju nepadeda nei „dirbančios visuomenės“ retorika, nei vidurkiais paremtos ataskaitos.

Europa vis labiau primena sistemą, kurioje finansinis saugumas laikosi ant dviejų atramų – atlyginimo ir valstybės. Kuo silpnesni alternatyvūs pajamų šaltiniai, tuo labiau žemynas tampa pažeidžiamas krizių, kurios anksčiau ar vėliau visada sugrįžta.