Kaip J. Coale „paėmė“ į rankas Lukašenką

Kaip neformalus bendravimas virto politiniu proveržiu

Degtinės taurės, ilgi tostai ir kelių valandų pokalbiai – būtent tokioje aplinkoje, pasak JAV specialiojo pasiuntinio Johno Coale’o, vyko vienos jautriausių derybų su Baltarusijos vadovu Aliaksandru Lukašenka. Šios neformalios aplinkybės tapo fonu rimtam tikslui – susitarimams dėl politinių kalinių išlaisvinimo, kur kiekvienas gestas ir žodis turėjo strateginę reikšmę.

Dar prieš pirmąjį susitikimą J. Coale’as buvo perspėtas, kad A. Lukašenka vertina tiesmuką ir net šiurkštoką bendravimą. Todėl diplomatas sąmoningai pasirinko prisitaikyti. Kai Baltarusijos vadovas pradėjo kritikuoti europiečius, amerikietis jam pritarė, taip greitai pelnydamas pasitikėjimą. Būtent šis momentas, anot jo, tapo lūžio tašku, leidusiu deryboms judėti konstruktyvia kryptimi [1].

Pats susitikimas buvo ilgas ir intensyvus. A. Lukašenka kalbėjo valandų valandas, o oficialūs pokalbiai natūraliai persikėlė prie pietų stalo. Čia prasidėjo kita derybų fazė – tostai su degtine, kurie tapo neatsiejama bendravimo dalimi. Baltarusijos lyderis siūlė gerti už Donaldą Trumpą, o atmosfera vis labiau laisvėjo.

Išsiderėtas politinių kalinių paleidimas

Nors dalis JAV delegacijos narių šios dinamikos neatlaikė, pats J. Coale’as laikėsi aiškios strategijos. Jis prisipažino išgėręs tik simboliškai, o likusias taureles nepastebimai išpylęs. Taip jis dalyvavo rituale, bet neprarado kontrolės, išlaikė aiškų mąstymą ir galėjo tęsti derybas savo sąlygomis.

Būtent toks neformalus, bet apskaičiuotas bendravimas padėjo pasiekti esminį susitarimą. Derybos buvo grindžiamos mainų principu – Jungtinės Valstijos galėtų palaipsniui švelninti sankcijas Baltarusijai, o ši įsipareigotų paleisti politinius kalinius. Kadangi didžioji dalis sankcijų buvo susijusi su politinėmis represijomis, toks modelis suteikė abiem pusėms aiškią motyvaciją.

Procesą dar labiau sustiprino D. Trumpo įsitraukimas. Sužinojęs apie pirmuosius rezultatus, jis pats susisiekė su A. Lukašenka, o tai, pasak J. Coale’o, padėjo sukurti asmeninį ryšį tarp lyderių. Galiausiai tai virto konkrečiais veiksmais – 2025 metų birželį pirmoji politinių kalinių grupė buvo perduota slaptoje vietoje, miške prie Lietuvos sienos, užbaigiant vieną neįprastiausių diplomatinių procesų pastaraisiais metais.

Reikia dialogo tarp Vilniaus ir Minsko

Po susitikimo su A. Lukašenka JAV pasiuntinys J. Coale’as aiškiai įvardijo naują Vašingtono kryptį – didėjantį poreikį atkurti dialogą tarp Vilniaus ir Minsko. Anot jo, derybos su Baltarusijos vadovu neapsiribojo vien humanitariniais klausimais, o išryškino platesnį tikslą – mažinti įtampą tarp kaimyninių šalių ir ieškoti ilgalaikių stabilumo sprendimų regione.

Šį siekį lydėjo ir konkretūs žingsniai: JAV, reaguodamos į Minsko veiksmus, sušvelnino dalį sankcijų, nors opozicija pabrėžia, kad pagrindinis spaudimas vis dar išlieka iš Europos Sąjungos pusės.

Tuo pat metu derybos davė ir apčiuopiamų rezultatų – Baltarusija paleido apie 250 politinių kalinių, dalis jų pasiekė Lietuvą, kur jiems suteikta pagalba. Vis dėlto procesą lydi ir vidinės politinės įtampos: neoficialūs JAV pasiuntinio susitikimai su Lietuvos politikais sukėlė kritikos dėl galimo poveikio užsienio politikos nuoseklumui.

Nepaisant to, Vašingtono signalas po pokalbio su A. Lukašenka išlieka aiškus – dialogo tarp Vilniaus ir Minsko atkūrimas tampa svarbia strategine kryptimi, galinčia nulemti tolimesnę regiono raidą.