Kaip karas negrįžtamai paveikia gamtą?

Nuo karo kenčia ne tik žmogus, bet ir gamta

Karas ne be reikalo yra laikoma viena didžiausių žmonijos tragedijų. Žūstantys žmonės, suluošinti gyvenimai, sunaikintas turtas bei infrastruktūra. Tačiau siaubingų įvykių sūkuryje dažnai pamirštame paminėti ir kitą tylią auką – gamtą.

Karo įkarštyje nuolat auga įtampa, jog bet kurią akimirką gali būti panaudotas visam pasauliui galimai lemtingu tapsiantis branduolinis ginklas.

Tačiau tai nereiškia, kad kare eiliniais laikomi ginklai, šaudmenys ir bombos negali sukelti masinės katastrofos. Juk raketos, sviediniai ir tankų šaudmenys griauna ne tik pastatus, tačiau ir aplinką [1].

Sprogimų metu į orą išmetama daugybė medžiagų: nuo sunkiųjų metalų iki asbesto. Šiose medžiagose netrūksta įvairių kancerogeninių medžiagų, kurios gyvūniją, augmeniją ir žmoniją tyliai naikins net ir nutilus bomboms.

Vis daugiau aplinkosaugos ekspertų prabyla apie ekocidą – sąmoningą gamtos naikinimą. Tačiau siaubingų žmonijai įvykių fone fiksuoti nusikaltimus prieš gamtą tampa ypač sudėtinga, o kartais – net neįmanoma.

Rūpinantis žmonėmis, negalime pamiršti ir gamtos

Karo eigą ir žiaurių veiksmų padarinius gamtai stebintys ekspertai pažymi, kad vos vienos lauke nukritusios bombos poveikis aplinkai yra katastrofiškas.

Tuomet žemėje atsiveria krateris, sunaikinama laukinė gamta, vyksta teritorijų apsėmimas požeminiais vandenimis, o sprogimo metu išsiskiriantys sunkieji metalai ir nuodingos cheminės medžiagos, pasklidusios po visą kraštovaizdį ir atmosferą, naikina viską, kas gyva [2].

Pentagono turimais duomenimis, Rusija jau yra panaudojusi tūkstančius raketų, kuriose gausu pavojingų atliekų ir sunkiųjų metalų, kurie vėliau nugula požeminiame vandenyje ir dirvožemyje [3].

Kare Ukrainoje, Rusijos pradėtame vasario 24 d., nukrito jau ne vienas šimtas bombų. Tikrųjų skaičių tiksliai nežinome ir dabar.

Dėl to vis garsiau imama kalbėti apie ekocidą. Būtent taip dalis ekspertų vadina tai, ką Rusijos karas reiškia Ukrainos gamtai bei aplinkai.

Ekocidas yra kriminalizuota žmogaus veikla, pažeidžianti aplinkos saugos teisę. Tai bet kokie veiksmai iš esmės atliekami siekiant sugadinti ir sunaikinti ekosistemas arba pakenkti sveikatai ir gerovei rūšių (įskaitant žmones) [4].

Ekocidas yra bet kokia žala, padaryta natūraliam kraštovaizdžiui: tai ekosistemų sunaikinimas ir ardymas, pavojus gyviems organizmams, taršos padariniai, augmenijos naikinimas.

Tačiau tarptautiniu mastu ekocidas dar nėra pripažintas baudžiamu nusikaltimu. Taikos metu niekuomet nebuvo priimto bendro tarptautinio ekocido įstatymo.

Tiesa, 1977 m. Jungtinės Tautos priėmė Konvenciją dėl karo ar bet kokio kito priešiško aplinkos modifikavimo metodo naudojimo draudimo. Šios Konvencijos I straipsnyje sakoma:

„Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, įsipareigoja kariniu ar kitokiu būdu priešiškai nenaudoti aplinkos modifikavimo būdų, turinčių platų, ilgalaikį ar sunkų poveikį“ [5].

Vienas pirmųjų ekocido termino panaudojimas buvo susijęs su žala aplinkai, padaryta Vietnamo karo metu, kai buvo plačiai paplitęs defoliantų – cheminių preparatų augalų lapams šalinti, naudojimas. Visi šie preparatai yra nuodingi, jais apipurkštų augalų maistui ir pašarui vartoti negalima.

Žinoma, net ir karo metu negalime tapti veidmainiais. Mes patys vykdome ekocidą, neracionaliai išnaudodami planetos išteklius ir kartais net sąmoningai ją teršdami.

Tuo tarpu karo epicentre, kai ant gyvenamųjų namų krenta bombos bei žūsta civiliai, kalbėti apie oro taršą ar naikinamą augmeniją gali būti nejautru.

Vis tik karai turi tendenciją baigtis. Jeigu jau dabar vis garsiau kalbama apie milijardus, kurių prireiks Ukrainos miestų bei infrastruktūros atstatymui, galima tik numanyti, kad gamtos atstatymo kaina nebus menkesnė, o kai kuriais atvejais, atstatyti augmenijos ar gyvūnijos gerovės bus paprasčiausiai neįmanoma.

Gamta mus visus gali nubausti vienodai

Karo nusikaltėliai gali atsidurti Hagos karo tribunole. Tačiau kas nubaus tuos, kurie sistemingai niokoja visą gyvąją gamtą taip keliant pavojų ne tik Ukrainos, tačiau viso pasaulio žmonėms?

Aplinkosaugininkai iš viso pasaulio siekia surinkti kuo daugiau Rusijos nusikaltimų prieš gamtą įrodymų. Kovo 28 d. duomenimis buvo užfiksuota bent 110 akivaizdžių nusikaltimų aplinkai [6].

Incidentai yra labai įvairūs ir turi įtakos šalies vandens, dirvožemio ir oro kokybei, taip pat laukinei gamtai. Deja, bet kai kurie ekspertai teigia, kad žala jau dabar yra tokia milžiniška, kad dalis gyvūnų bei augalų rūšių tiesiog yra negrįžtamai išnaikintos arba jų atstatymui prireiks dešimčių metų.

Be to, manoma, kad po karo į savo namus grįžusių asmenų laukia ne tik sugriauti gimtieji miestai ar bombų sunaikinti gyvenamieji namai, bet ir dėl užterštumo gyventi tiesiog nebetinkama teritorija [7].

Tai reiškia, kad daliai žmonių net ir po karo teks palikti savo namus: teritorijose dėl užterštumo gyventi taps tiesiog pernelyg pavojinga arba neįmanoma.

Apie milžinišką ekologinę žalą kalba ir Kijeve įsikūrusios nevyriausybinės organizacijos „EcoAction" ekologinių nusikaltimų grupės vadovė Jevgenija Zasiadko.

Ekspertė teigia, kad ši žala gali paveikti visą pasaulį ir sukelti ne ką mažesnę pabėgėlių bangą.

„Teritorijoje nebus galima gyventi, naudoti savo vandens, auginti kokių nors augalų ar daržovių, nes ilgainiui kiltų didelis pavojus jų sveikatai", – sako ji [8].

Tie, kurie neturės galimybės palikti užterštų teritorijų, susidurs su grėsme sveikatai. Bent jau trumpuoju laikotarpiu ukrainiečiams gali padaugėti astmos paūmėjimų, o vyresnio amžiaus žmonėms gali padaugėti plaučių uždegimų ir ūminių bronchitų.

Deja, bet net ir karui pasibaigus, nusikaltimai gamtai gali būti nustumiami į istorijos paraštes. Valdžia gali susidurti su kitomis opiomis aktualijomis, be to, išlaidos, susijusios su nuodingų medžiagų šalinimu iš dirvožemio ir vandens, bus milžiniškos, o karo nuniokota šalis ir taip susiduria su ekonomikos nuosmukiu.