Kaunietė nustėro: nejaugi dera juokauti tokiomis jautriomis temomis?

Socialiniuose tinkluose pasirodęs „juokelis“ sukėlė gyventojos pasipiktinimą

Kaunietė Eglė (77.lt – vardas pakeistas) liko nemaloniai nustebinta, kai socialiniuose tinkluose pamatė vienos stogų įrengimo darbus vykdančios įmonės įrašą. Iš pirmo žvilgsnio – lengvo tono, humoru pateikta žinutė, tačiau jos turinys moteriai pasirodė peržengiantis ribas.

Įraše buvo užsiminta apie skolų atgavimą, pateikiant tai kaip savotišką „juokelį“ – esą problemos gali būti sprendžiamos net ir fiziniu būdu „apsilankant“ svetimame turte. Nors kontekstas buvo akivaizdžiai humoristinis, Eglė sako, kad tokia komunikacija kelia rimtų klausimų.

„Aš suprantu, kad verslai nori būti matomi, kurti ryšį su auditorija, bet kai kalbama apie įsibrovimą į svetimą turtą, net jei ir juokais – man tai neatrodo nei juokinga, nei priimtina“, – teigė ji.

Humoras verslo komunikacijoje turi ribas, ypač kalbant apie teisę ir saugumą

Kaip kaunietė pati nurodė, ne kartą matė komunikacijos specialistų nuomones, kad humoro naudojimas verslo komunikacijoje esą gali būti efektyvus būdas pritraukti dėmesį, tačiau jis visada turi būti apgalvotas. Ypač tuomet, kai liečiamos jautrios temos – teisė, saugumas ar asmens nuosavybė.

Eglės teigimu, problema slypi ne tik pačiame įraše, bet ir platesniame kontekste. „Gyvename laikais, kai žmonės jautriau reaguoja į saugumo klausimus. Įsilaužimai, vagystės – tai realios problemos. Todėl tokie „juokeliai“ gali būti suprasti visiškai kitaip nei tikėtasi“, – sakė ji.

Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad įmonės viešas įvaizdis formuojamas per kiekvieną komunikacijos žinutę. Net ir bandymas būti šmaikščiu gali atsisukti prieš patį verslą.

Net jei tai buvo tik pokštas, kyla klausimas – ar verta taip rizikuoti?

Nors nėra duomenų, kad įmonė būtų turėjusi realių ketinimų ar skatintų neteisėtą veiklą, pats pasirinktas komunikacijos tonas kelia diskusijų. Ar tikrai verta juokauti temomis, kurios susijusios su teisės pažeidimais?

Eglė įsitikinusi, kad atsakymas akivaizdus. „Man atrodo, kad verslas turėtų jausti atsakomybę. Net jei tai buvo tik pokštas, yra temų, kurių geriau neliesti. Ypač kai kalbame apie svetimą turtą ir galimus pažeidimus“, – sakė ji.

Kada antstoliai gali areštuoti turtą?

Tačiau Lietuvoje skolos išieškojimas iš fizinio asmens turto nėra taikomas iš karto – pirmiausia vertinama, ar skolą galima padengti iš žmogaus gaunamų pajamų. Jei skolininkas įrodo, kad per tam tikrą laiką, pavyzdžiui, per pusmetį ar metus, įsiskolinimas gali būti padengtas iš atlyginimo, pensijos ar kitų pajamų, į jo turtą išieškojimas nenukreipiamas [1].

Vilniaus teisės centras praneša, kad net ir kalbant apie paskutinį gyvenamąjį būstą, galioja apsauga – jis gali būti realizuojamas tik tada, kai skola viršija dešimt minimalių mėnesinių atlyginimų, todėl būstas laikomas kraštutine priemone.

Vykdant išieškojimo procesą, pirmiausia esą naudojamas įkeistas turtas, tuomet pinigai, pajamos ar kilnojamasis turtas, ir tik vėliau – nekilnojamasis turtas. Gyvenamasis būstas yra paskutinėje vietoje, todėl jo negalima liesti, jei dar yra kitų galimybių skolai padengti. Kreditorius gali nurodyti, iš kokio turto išieškoti pirmiausia, o jei to nepadaro, sprendimą priima antstolis pagal įstatymuose nustatytą tvarką.

Kai skolininkas yra susituokęs, situacija tampa sudėtingesnė, nes santuokoje įgytas turtas laikomas bendru. Tokiu atveju išieškojimas gali būti nukreiptas ir į bendrą turtą ar net sutuoktinio pajamas, tačiau turi būti nustatyta skolininko dalis, dažniausiai – pusė.

Jei skolininkai yra abu sutuoktiniai, skola išieškoma iš viso bendro turto. Išskaitos iš pajamų taip pat ribojamos – nuo mažesnių pajamų nuskaičiuojama mažesnė dalis, siekiant užtikrinti, kad žmogui liktų lėšų pragyvenimui.