Kinų Naujieji metai: šventės ištakos siejamos su pabaisa, bijojusia raudonos spalvos ir šviesų

Kinų Naujieji metai – svarbiausia tradicinė šventė

Vasario 1-oji daugeliui vakarų pasaulio gyventojų yra eilinė diena. Kaip įprasta, didžioji dalis žmonių skuba į darbus bei mokslus, vėliau apsipirkinėja maisto prekių parduotuvėse, vyksta į sporto salę, susitinka su draugais ar tiesiog dieną užbaigia su mėgstamo serialo serija. Vis tik, milijardai kinų, korėjiečių, vietnamiečių ir kitų tautų žmonių šiais metais būtent vasario 1-ąją pradeda švęsti Kinų Naujuosius metus, šventę, kuri kitaip dar vadinama Pavasario festivaliu.

Kinų Naujieji metai yra laikomi svarbiausia tradicine švente tiek Kinijoje, tiek ir Taivane bei kitose sinosferinėse valstybėse: Korėjoje, Vietname, Tibete. Šią šventę milijonai žmonių mini ir gyvendami kitose pasaulio valstybėse, nuo JAV iki Jungtinės Karalystės ar net Rusijos. Pagal mėnulio kalendorių, šiais metais nuo pirmosios iki penkioliktosios vasario dienos švenčiami Naujieji metai taps iš tiesų išskirtine švente Kinijoje. Nors kaip įprasta, milijonai žmonių vilsis keliauti ir aplankyti savo artimųjų bei draugų, o daugelis valstybinių įmonių, bankų ar švietimo įstaigų užvers duris, papildomą progą švęsti sukurs ir vos už kelių dienų, vasario 4-ąją prasidėsianti Pekino žiemos olimpiada [1].

Taigi, Kinijai bei kitoms šalims entuziastingai švenčiant perėjimą į kitus metus, šiam burbului nepriklausanti pasaulio dalis su susidomėjimu seka, kaip gi tie kinų Naujieji yra švenčiami. Iš tiesų, daugelis vis dar vadovaujasi tūkstantmečių senumo tradicijomis ir papročiais, kurie mums, vakarų pasaulio gyventojams, gali atrodyti gana neįprasti. Per 15 šventės dienų dėmesys čia spėjamas skirti tiek šeimos tradicijoms, kultūriniam paveldui, mitologijai, kulinarijai, tiek ir šių laikų papročiams bei modernybei. Tai stebinti neturėtų: Kinijos istorija – viena didingiausių ir ilgaamžiškiausių, o šalies ir aplinkinių regionų papročiai siejami su dvasingumu, vidiniu žmogaus pasauliu ir ryšiu su gamta.

Tūkstantmečius atgal siekianti legenda įkvėpė Naujuosius švęsti su šviesomis ir trenksmu

Kinijos, o ypač Pekino valdžia griežtai rekomenduoja vietos gyventojams per Kinijos Naujųjų metų šventes susilaikyti nuo kelionių už miesto ribų ir susitikimų, taip siekiant užkirsti kelią koronaviruso protrūkiui, kurio ypač tikimasi išvengti, kai ant nosies – žiemos olimpinėms žaidynės [2]. Vis tik, šventinių nuotaikų ribojimai neturėtų drumsti, o ir per kelias savaites truksiantį festivalių maratoną, laiko skirti bus galima tiek jaukiai susirinkti šeimos būryje, tiek stebėti užburiančias šviesų iškilmes miestų aikštėse bei šventyklose.

Tačiau, apie pačią šventę kalbėti derėtų pradėti nuo pradžios, nuo istorijos. Kinų Naujieji metai pradėti švęsti daugiau nei prieš keturis tūkstančius metų. Šventė iš pradžių prigijo ūkininkų tarpe: būtent jie žiemos pabaiga įprastai sveikindavo pavasarį, sunkiai dirbdavo norėdami paruošti tinkamą žemę pavasario sėjai. Kadangi ūkininkams visas gyvenimas sukosi apie žemę ir derlių, jie ir manė, jog pavasaris – laikas, kai pradedama ruoštis naujam sėjos ciklui, yra naujų metų pradžia.

Vis tik, yra ir kita, mitologinė versija, kuri pasakoja jau visai kitokią šventės atsiradimo istoriją. Šioje versijoje, didžiausias dėmesys skiriamas pabaisai Nian, kuri, jeigu tikime senovės kinų legenda, prieš daugybę amžių, vieną žiemos dieną užpuolė vietinius kaimo gyventojus. Žiemos šalčių metu, gyvūnai pasislėpdavo, todėl pabaisai maitintis tekdavo ir žmonėmis, o dažnu grobiu tapdavo būtent vaikai. Tam, kad patys arba jų atžalos netaptų pabaisos grobiu, kaimiečiai susivienijo ir ėmėsi dirbti išvien. Galiausiai, buvo pastebėta, kad ir pabaisa nėra bebaimė: ji bijojo raudonos spalvos, ryškių šviesų, triukšmo.

Taigi, tam, kad žmonės apsisaugotų, namų durys pradėtos dažyti ryškia raudona spalva, sutemus – būriai susirinkdavo užkurti laužus, šaudyti fejerverkus. Pabaisa iš tiesų išsigando, o gal tai tebuvo sutapimas, tačiau žmonių užpuldinėjimų daugiau nebepasitaikė. Būtent dėl šios istorijos, Nian pabaisa tapo vienu svarbiausių Naujų metų simboliu, o ryški šviesa, fejerverkai bei raudona spalva, dalis šventės elementų [3].

Šiandien kinai ir aplinkinių valstybių gyventojai pabaisos Nian jau nebebaido. Arba daro tai jau ne tiesiogiai. Naujųjų metų išvakarėse, jei tik gali, kartu susirenka visa šeima. Prie šventinės vakarienės stalo susirinkusieji ne tik džiaugiasi puikiu maistu ir vienas kito kompanija, tačiau nepamiršta ir dvasingosios šventės pusės. Tradiciškai, būtent paskutinę metų dieną yra aukojama įvairiems namų dievams bei protėviams. Per Naujųju metų vakarienę prie stalo paliekamos tuščios vietos tiems, kurie negali grįžti namo ir būti kartu su šeima. Šis paprotys panašus į mūsiškį kalėdinį, kai paliekame plotkelę Anapilin išėjusiems.

Pirmoji Naujųjų metų diena yra vadinama „Vištos gimtadieniu". Šią dieną lankomi vyresni giminaičiai, seneliai, proseneliai, o svečiai yra pasitinkami „saldžiai" – su arbata, apelsinais bei mandarinais. Pagal senąją kinų legendą, pasaulį sukūrė deivė Niūva. Kasdien, ji kūrė skirtingus gyvūnus, todėl kiekviena Naujųjų metų diena ir yra susieta su skirtingu gyvunu, kuris minimą dieną, atitinkamai švenčia gimtadienį. Pavyzdžiui antroji naujųjų metų diena yra visų Kinijos šunų gimimo diena, todėl kinai lieka namie ir laiką leidžia su savo keturkojais bičiuliais.

Naujųjų laikų tradicijos kinta, tačiau pagarba praeičiai išlieka

Žinoma, moderniais laikais, Kinų Naujųjų metų šventimo tradicijos kiek pakito. Seniau, daugiau dėmesio buvo skiriama dvasingumui bei tarpasmeniniams ryšiams. Šiais laikais, kinai ir kitų tautų atstovai švenčiantys šią šventę vis labiau pasiduoda vartotojiškumui bei aplinkos spaudimui, tačiau daugelį savo pasirinkimų „nurašo" papročiams. Pavyzdžiui, prieš naujuosius metus tapo privaloma nusipirkti naujų drabužių bei apsilankyti grožio salone, apsikirpti. Taip tikima, kad aplankys sėkmė.

Įdomu ir tai, kad pastaraisiais metais Kinijos jaunimas, gyvenantis atskirai nuo šeimos, tačiau šventės proga grįžtantis namo, sugalvojo naują „madą" – į tėvų namus parsivežti netikrą merginą ar vaikiną, tam kad išvengtų tėvų spaudimo dėl vestuvių. Šios „tradicijos“ dėka, nieko šventei nesuplanavę ir uždirbti norintys studentai gali užsidirbti nuo 20 iki 600 dolerių per dieną.

Vis tik, gyvos bei itin populiarios liko ir senosios tradicijos. Pavyzdžiui, paskutiniąją,15-ąją naujų metų dieną kinai tradiciškai valgo apskritus virtinius, kurių forma primena pilną mėnulį. Be to, vienas iš populiariausių skanumynų per naujuosius metus yra cukruotas laukinis obuolys ant pagaliuko [4].

Jaunieji kinai taip pat tradiciškai yra palepinami, tačiau dovanų negauna [5]. Vaikams dovanojami tik pinigai, o jie privalo būti supakuoti į raudonus maišelius ar vokelius, o pinigų skaičius privalo būti lyginis, bet suma negali dalintis iš 4: šis skaičius Kinijoje reiškia mirtį. Apskritai, kinai tiki, kad tai, kas nutinka per naujuosius, persekioja visus metus, todėl visi stengiasi elgtis taip gerai, kaip tik išmano ir viliasi, kad naujieji metai jiems taps itin sėkmingi bei dosnūs.