Kodėl dalis puikių žmonių, kuriuos sutinkate gyvenime, yra tie, nuo kurių turite nusisukti?

Protas trokšta sukontroliuoti net ir tai, kas neįmanoma

Iš esmės žmonės bei jų tarpusavio santykiai yra viena aktualiausių gyvenimiškų temų ir klausimų, kuriuos per daugelį metų sau uždaviau daugybę kartų (turbūt jūs taip pat) [1].

Turiu prisipažinti, kad buvo išties nemažai atvejų, kuomet užmezgiau tikrai malonius ir širdį glostančius ryšius su kai kuriais puikiais žmonėmis, tačiau turėjau leisti jiems išeiti iš savo gyvenimo. Žinoma, aš juos mylėjau ir jais pasitikėjau, nors lyg per padidinamąjį stiklą mačiau kone kiekvieną jų trūkumą bei tą dalį, dėl kurios jie yra būtent tokie, kokie jie yra. Visgi daugiau su jais nebekalbu – mūsų santykiai ėmė ir nutrūko.

Istoriją, kuri greičiausiai ne vienam iš mūsų yra nesvetima, derėtų pradėti nuo to, jog ilgos nuoširdaus pašnekesio valandos, susitikimai bent kelis kartus per savaitę ir pažadų vienas kitam apie mūsų bendrą ateitį kūrimas galiausiai privedė prie to, kad vis tik tapome vienas kitam svetimi.

Mano protas – tas galingas, bet iš dalies apgaulingas įrankis, neretai vedantis į sąmokslo teorijomis apipintą kančią – nuolatos galvoja, kaipgi tai nesąžininga, ir kokia apskritai prasmė sutikti gyvenime patį nuostabiausią žmogų (arba net kelis jų), jeigu negali šios patirties laikyti viena svarbiausių gyvenimo dalių. Aišku, aš neturiu omenyje, kad norėčiau viską, kas mieliausia, imti ir įsidėti į stalčių, tačiau kartais gyvenimas rodosi labiau klaidinantis, nei galėtume įsivaizduoti.

Aš, tokia naivi ir dažnai standžia grandine prie žmonių prisirišanti, be abejo, dažnai domiuosi, kaip pastariesiems sekasi. Taipogi svarstau, kaip laikosi jų šeima, ir ar jie pagaliau daro tai, apie ką visada svajojo, – taip aš smalsauju, ar jie tiesiog jaučiasi laimingi, nors, deja, nebegaliu jų to paklausti.

Žmonių buvimas šalia daro mums ilgalaikį poveikį

Aišku viena: kai kuriuos net ir pačius svarbiausius gyvenime žmones sutinkame pačiais netikėčiausiais būdais, na, o tada staiga jie tampa svetimi, – tie, kurie, rodosi, sujaukė mūsų širdį ir aštria strėle persmelkė slapčiausias proto kerteles.

Galbūt taip yra todėl, jog kiekvienas iš mūsų gyvenime, galima drąsiai sakyti, turi skirtingą tikslą [2]. Kitaip tariant, galbūt kiekvienas žmogus, su kuriuo susiduriate, yra tam, kad išmokytų jus kažko naujo apie save arba parodytų, kaipgi mylėti savo nesaugumą, pabrėžiant, jog jūsų trūkumai yra išties gražūs ir saviti.

Ko gero, kiekvienas širdies skausmas yra tam, kad mus sustiprintų, ir tokiu būdu sužinotume daugiau apie save.

Tuo tarpu kalbant apie žmones, kuriuos troškome turėti savo kasdienybėje, bet ilgainiui nuo jų nutolome, greičiausiai jie nebuvo skirti tęsti gyvenimo kelionę kartu su mumis, tačiau jų energija ir šiluma visada liks širdyje.

Vis dėlto turbūt visa tai nėra jokia klaida. Galbūt šią idėją galime priimti, jei įsisavinsime tikrąjį grožį, kylantį iš kiekvieno ryšio su aplinka, ir visai nesvarbu, kaip visa tai galiausiai pasibaigtų.

Todėl užuot galvoję, jog visi į mūsų gyvenimą ateinantys žmonės turi likti amžinai, galime pradėti tikėti, kad kiekvienas sutiktas asmuo padės mums augti iki šiol nepatirtu būdu.

Domino efekto kūrimo nauda – mūsų rankose

Visi galime net ir pačią skaudžiausią patirtį paversti gyvenimą į vėžes grąžinančia pamoka, kurios dėka įgysime išminties.

Tokiu principu, kaip žinia, yra sukuriamas domino efektas: kiekvienas žmogus, kurį mylime ir iš kurio mokomės, moko geriau ir stipriau mylėti kitus [3]. Kita vertus, panašu, kad tai yra viso skausmo, kurį jaučiate praradus ką nors savo gyvenime, esmė.

Galų gale, akivaizdu, jog kone kiekvienas žmogus turi priežastį ateiti į jūsų gyvenimą, na, o jeigu jam reikia jus palikti, tai taip pat turi priežastį.

Taigi, užuot nusiminę dėl jų praradimo, pripažinkite tai, kad įgijote naujų įžvalgų apie save, leidusių nušvisti jūsų grožiui absoliučiai naujomis ir dar neregėtomis spalvomis, žadančiomis pritraukti gyvenime tai, ko norite.