Kodėl Lietuvoje kartais trūksta lėšų sveikatos apsaugai: VLK direktoriaus paaiškinta paprastai

Lietuva sveikatos apsaugai skiria mažesnę dalį savo ekonomikos nei dauguma Europos šalių

Valstybinės ligonių kasos vadovas paaiškina, kad visos sveikatos sistemos finansavimas Lietuvoje priklauso nuo to, kokią BVP dalį valstybė skiria sveikatos išlaidoms. Šiuo metu Lietuva patenka tarp valstybių, kurios skiria vieną mažiausių procentų visoje Europoje. Tai reiškia, kad bendra finansavimo „pyrago“ dalis yra tiesiog mažesnė, todėl sistema nuolat balansuoja tarp būtiniausių paslaugų, inovacijų ir kasdienių poreikių.

Kaip aiškina VLK direktorius G. Bendorius:

„Lietuvoje viešieji finansai sveikatos paslaugoms sudaro apie 5% nuo BVP. Europos vidurkis – apie 7,5–8%.“

Didesnė dalis šiame kontekste nereiškia vien tik didesnių atlyginimų ar papildomų paslaugų – tai ir naujos technologijos, greitesni tyrimai, mažesnės eilės bei daugiau gydymo pasirinkimų pačiam pacientui.

Mažesnis finansavimas reiškia nuolatinę būtinybę rinktis, kur skirti prioritetą

Kai finansavimas yra ribotas, sistema pirmiausia skiria lėšas toms paslaugoms, kurių negalima atidėti: onkologijai, infarktams, insultams, gimdymams, traumoms. Tai prioritetinės sritys, kurios turi veikti be sutrikimų visus metus.

Kiti gydymo procesai – pavyzdžiui, dalis dienos chirurgijos operacijų, planiniai tyrimai ar kai kurios konsultacijos – yra lankstesni ir gali būti laikinai „pastumiami“, jei prireikia užtikrinti svarbiausių medicinos paslaugų prieinamumą. Tai nėra paslaugų nutraukimas, o finansinis balansas, leidžiantis garantuoti, kad skubioji ir gyvybiškai svarbi medicina visada veiktų.

VLK aiškina, kad tokia tvarka yra vienoda visoms gydymo įstaigoms ir ją būtina užtikrinti, kad sistema būtų sąžininga ir tvari.

Didesnis finansavimas ateityje galėtų reikšti greitesnes paslaugas ir mažesnes išlaidas pacientams

Anot VLK vadovo G. Bendoriaus, jeigu Lietuva kada nors priartėtų prie Europos vidurkio, sveikatos sistema išspręstų daugelį šiandieninių problemų:

• trumpesnes eiles,
• daugiau modernių gydymo metodų,
• mažesnį pacientų mokėjimą iš savo lėšų,
• geresnį atlyginimą medikams,
• didesnį paslaugų prieinamumą regionuose.

Dabar, kai sveikatos apsaugai skiriama mažiau nei daugelyje Europos šalių, kiekvienas sprendimas tampa kompromisu – tarp to, kas būtina šiandien, ir to, ką norėtųsi pagerinti rytoj.

VLK akcentuoja, kad sveikatos sistemos tvarumas priklausys nuo ilgalaikės politinės valios ir sprendimo, ar Lietuva nori priartėti prie Europos finansavimo lygio. Kol kas – tai nuolatinis balansavimas tarp poreikių ir galimybių.