Kokiu būdu pitonai gali praryti milžiniško dydžio grobį?

Birmos pitonas gali praryti ir baltauodegį elnią

Birmos pitonai (viena didžiausių gyvačių rūšių, kilusi iš didelės Pietryčių Azijos teritorijos), kaip žinia, yra aistringi valgytojai, praryjantys beveik viską, kas kerta jų kelią – net ir didelius baltauodegius elnius ir kitus stambius žinduolius [1]. Ir visgi, smalsu, ar yra ta riba, kaip smarkiai šie šliaužiantys mėsėdžiai gali atverti savo žandikaulius, kad nugalėtų didelį grobį?

Kai kurie mokslininkai it susitarę tvirtina, jog Birmos pitonai iš esmės gali apžioti kone viską. Įdomu dėlei reikėtų paminėti ir tai, kad šie pitonai yra masyvesni, palyginti su kitomis gyvatėmis: jų ilgis siekia apie 5,5 metro, o svoris yra maždaug 91 kilogramą. Tačiau tyrimas, paskelbtas žurnale „Integrative Organismal Biology“, parodė, jog jų apimtis nėra tai, kas lemia, kodėl alkani pitonai gali valgyti didelius „patiekalus“. Sakoma, kad paslaptis slypi visai kitur: gyvačių burnos ertmėje, konkrečiau, jos dydyje [2].

Tiesa, biologai iš Sinsinačio universiteto taipogi norėjo patikrinti, kiek priverstinai užmigdyti Birmos pitonai iš tiesų gali praverti žandikaulį ruošdamiesi ėsti. Ir nors plačiai – ir, be abejo, klaidingai – manoma, kad gyvatės gali tiek „atlenkti“ žandikaulius, jog nurytų bet kokio dydžio grobį, vis tik didžiausią įtaką tokiems „pasiekimams“ daro elastingas jungiamasis audinys, besitęsiantis nuo gyvatės smegenų arba kaukolės iki apatinio žandikaulio.

Gyvatės neišsinarina sąnarių, rydamos laimikį

Skirtingai nuo žmogaus žandikaulio, sudaryto iš vienos dalies, gyvatės turi dviejų dalių. Na, o tarp šių dviejų dalių yra jungiamasis audinys, oda bei raumenys. Visos šios detalės, kaip žinia, dera tarpusavyje ir sudaro labai mobilų mechanizmą, leidžiantį nenuodingiems pitonams plačiai atverti burną ir praryti neįtikėtinų proporcijų grobį.

Gyvūnui patekus į gyvatės glėbį, plėšrūnas apvynioja savo ilgą kūną aplink auką, kad sutrikdytų jo kraujotaką, prieš ją nurydamas, ir visai nesvarbu, ar auka mirusi, ar dar kvėpuoja.

Įdomiausia tai, jog naudodami 3D atspausdintų įvairaus dydžio plastikinių zondų seriją, mokslininkai išbandė skirtingus pitonus su vis didesnio dydžio zondais, tokiu būdu išmatuodami maksimalų burnos plotį, kurį gali pasiekti stebimas gyvūnas.

Tiesa, didžiausias zondas buvo 22 centimetrų skersmens. Tuo tarpu tik viena gyvatė sugebėjo išsižioti pakankamai plačiai, kad prarytų pitoną, sveriantį maždaug 59 kg, ir esantį 4,3 m ilgio [3].

Šiaip ar taip, Birmos pitonų yra daug Evergleidse (Floridos pusiasalyje), tačiau jie yra invazinė rūšis, naikinanti vietines gyvūnų populiacijas.

Visgi tyrimų metu biologai bendradarbiavo su vietovės medžiotojais, siekdami gauti eutanazuotų egzempliorių, kurie buvo nužudyti, kad tokiu būdų bent kiek sumažintų invazinę populiaciją.

Ne visos gyvatės gali atverti burną taip plačiai, kaip Birmos pitonai

Kai biologai ištyrė rudųjų medžių gyvačių – kitos invazinės rūšies, valgančios paukščius, driežus ir mažus graužikus – žiotis, jie nustatė, jog nors jos yra maždaug tokio pat ilgio kaip Birmos pitonai, bet vis tik ne tokios masyvios, dėl ko negali prasižioti tiek, kiek pajėgia „Birmiečiai“. Kita vertus, vien todėl, jog pitonai gali plačiai atverti burną, dar nereiškia, kad visą jų maisto sąrašą sudaro dideli žinduoliai.

Tiesą sakant, didžioji dauguma jų raciono susideda iš smulkesnių žvėrelių, tokių kaip, pavyzdžiui, triušiai, lapės arba meškėnai.

Kitais žodžiais tariant, akivaizdu, kad gyvatės anatomija nustato viršutinę ribą, ką jos gali valgyti, kadangi pastarosios, galima sakyti, nekramto savo grobio, o jį visą tiesiog praryja. Tačiau vien todėl, jog jos turi tokius anatominius gebėjimus, nereiškia, kad reguliariai jais naudojasi, nes labai dažnai grobį gali būti sunku sugauti ir nuryti.