Koks yra JK ir Mauricijaus susitarimas dėl Čagoso salų?

Jungtinė Karalystė perduoda Chagoso salas Mauricijui, bet išsaugo karinę bazę

Jungtinė Karalystė pasirašė susitarimą, pagal kurį perduoda ginčytinas Chagoso salas Indijos vandenyne Mauricijui, tačiau išsaugo kontrolę svarbiausioje, Diego Garsijos, karinėje bazėje. Šis žingsnis, kurį vyriausybė vadina būtinu nacionaliniam saugumui, sulaukė tiek pagyrų, tiek kritikos tiek šalies viduje, tiek tarptautinėje arenoje [1].

Pagal susitarimą, JK kasmet mokės Mauricijui 120 mln. eurų (apie 101 mln. svarų) už teisę naudotis Diego Garsijos baze 99 metų laikotarpiu. Pirmuosius trejus metus išmoka sieks 165 mln. svarų per metus, nuo ketvirtųjų metų 120 mln. svarų, vėliau suma bus indeksuojama pagal infliaciją.

Premjeras Keiras Starmeris susitarimą vadina „esminiu mūsų saugumui“ ir pabrėžia, kad „veikiant savo sąlygomis“, pavyko apsisaugoti nuo „piktavališkos įtakos“. „Ši bazė yra mūsų saugumo namuose pagrindas“, teigė jis kalbėdamas prie vienos iš karinių vadaviečių Londono apylinkėse.

Susitarimas susiduria su teisiniais ginčais ir vietinių gyventojų pasipriešinimu

Nepaisant vyriausybės optimizmo, susitarimą griežtai kritikuoja opozicija ir dalis Chagoso salų kilmės gyventojų. Dvi moterys, Bernadette Dugasse ir Bertrice Pompe, kilusios iš Diego Garsijos, pateikė teisinį skundą, kuriuo siekė sustabdyti susitarimą. Nors teismas iš pradžių patenkino jų prašymą dėl laikino draudimo, vėliau kitas teisėjas šią priemonę atšaukė.

B. Pompe šią dieną pavadino „labai liūdna“ ir pareiškė: „Teisių, kurių reikalaujame dabar, siekiame jau 60 metų. Mauricijus jų mums nesuteiks.“ Nors susitarimas numato 40 mln. svarų paramos fondą Chagoso kilmės žmonėms ir leidžia Mauricijui organizuoti persikėlimą į salas (išskyrus Diego Garsiją), joks grįžimas nėra garantuojamas [2].

Chagoso salos buvo britų teritorija nuo 1814 m., o 1965 m., prieš Mauricijui įgaunant nepriklausomybę, jos buvo atskirtos ir tapo Britų Indijos vandenyno teritorija. Tarp 1960–1970 m. apie 2000 salų gyventojų buvo priverstinai iškeldinti, kad būtų įkurta JAV ir JK valdoma karinė bazė. Dalis jų apsigyveno Mauricijuje, Seišeliuose ar Jungtinėje Karalystėje, ypač Krolio mieste Vakarų Sasekse.

Diego Garsija lieka strategine baze, bet politinės pasekmės neaiškios

Diego Garsija, didžiausia iš Chagoso salų, ir toliau išliks slaptos JAV–JK karinės bazės vieta. Bazei priklauso oro uostas, giluminis uostas, pažangios ryšių ir žvalgybos sistemos. JK Gynybos ministerija pabrėžia, kad susitarime įtvirtintos apsaugos priemonės: 39 km pločio saugumo zona aplink Diego Garsiją, JK veto teisė vystymo klausimais bei draudimas dislokuoti trečiųjų šalių karines pajėgas salose.

Savo ruožtu Mauricijaus premjeras Navinas Ramgoolamas teigė, kad susitarimas žymi „visišką dekolonizacijos procesą“. Tačiau opozicijos lyderė Kemi Badenoch tokį sprendimą pavadino „nacionaline savidestrukcija“ ir išreiškė nuogąstavimus dėl galimos Kinijos ar Rusijos įtakos. „Mokame milijardus tam, kad atsisakytume savo teritorijos ir ignoruotume Chagoso žmonių valią“, pareiškė ji.

Savo palaikymą išreiškė JAV valstybės sekretorius Marco Rubio, teigdamas, kad tai „ilgam laikotarpiui užtikrina stabilų ir efektyvų JAV–JK karinės bazės veikimą Diego Garsijoje, kuri yra esminis regioninio ir pasaulinio saugumo elementas“. Susitarimas taip pat buvo suderintas su „Penkių akių“ aljanso partneriais: JAV, Kanada, Australija ir Naująja Zelandija.

Be šio susitarimo, anot JK gynybos sekretoriaus Johno Healey, bazės likimas galėjo būti sugriautas: „Per kelias savaites būtume praradę teisinę apsaugą, o per kelerius metus bazė taptų neveiksni.“