Kur dingo beždžionių raupų baubas?

Pandemija ir raupų sklerozė – taip atrodo masinė proto plovimo akcija

Prieš kelis metus artima draugė pasakojo, kokie egiptiečiai yra „užglušinti“, ir didžiausią įtaką tam daro televizija.

Esantys vakarų pasaulyje – net ir mokantys rusiškai – turi didelį pranašumą, kadangi pastaruosius daug lengviau pasiekia alternatyvi informacija: mes, kaip žinia, turime galimybę domėtis ir daugiau sužinoti, kol daugumos arabiškai kalbančių šalių informacija nė nepasiekia. Kita vertus, sąmoningų žmonių rasime visur – ir pandemija buvo tinkamas scenarijus praregėti (arba ne).

Vėlgi, skirtingai nei pas mus, kai kuriose šalyse tikrai stinga atsimerkusių bendruomenių – ten tu esi daugmaž vienas, nes visi kiti yra „užzombinti“ – taip ir gyvename „civilizuotose“ šalyse. Ir čia dar ne viskas.

Egiptiečiai šiuo atveju yra akinami iki tokio lygio, kad baigia prarasti savo kultūrą. Kitais žodžiais tariant, kaip vesternizacija atneša savo indėlį, taip ir mes „vakarėjam“ ir netenkam visko, kas yra unikalu.

Per daug „neužsifilosofuokime“, tačiau, pavyzdžiui, egiptiečiai yra netekę savo kalbos, rašto bei religijos (egiptietiškai moka tik keli mokslininkai, o hieroglifais jau seniai niekas neberašo) [1]. Visi iš tiesų kalba arabiškai, o musulmonų religija uždominavo šalį „iki kaulų smegenų“. Na, o dabar pereikime prie nepavykusio mūsų valstybės „kontento“.

Juokiamės, kad iš Anglijos muziejų buvo išvogti įvairūs artefaktai, bet lietuviai taip pat neatsilieka.

Mūsų tikėjimas kitados buvo pagonybė, bet dabar valstybinė religija jau yra krikščionybė – ta pati, už kurią protėviai krito begalviais. „Pričiom“ ji tapo valstybine, jei pastarieji iš esmės nieko bendro su mumis neturėjo – išskyrus tai, jog įsišaknijo per kraują bei prievartą?

Akivaizdu, jog mūsų kalba virsta amerikoniška, kaip ir tradicijos bei papročiai. Negana to, reiškinys „įsinešė“ ir į Egiptą, pasėdamas „Makdonaldų“ kultūrą (turistai „šniūrais“ važiuoja – tiek liaudis ir težino). Esame paklydę, kaip ir visos kitos tautos, užmigusios nuo pat šaknų. Ar dėl to ką nors darom?

Kol Lietuvos valdžioje ir Santuokų rūmuose savivaliauja gaujos (nors ant to paties stalo pasirašinėjami įžadai), Egipte už kyšį ant piramidžių nelegalės šoka viliotinį (kai juodai propagandai nėra ribų).

Realiai savaime aišku, kad vakarai sugalvojo naują masinę proto plovimo akciją. Galbūt tokiu būdu strategiškai silpninamos šalys, atimant iš jų visą galią bei savivaldą, ruošiantis valdyti pasaulį?

Taip skamba daliai žmonijos, deja, neegzistuojantis klausimas, kurio rezultatyvumo mastai išaiškės vėliau.

Lietuva – žuvų kraštas, tekantis pasroviui

Abi Egipto revoliucijos paliko tautą sutraumuotą, kaip ir mus sovietmetis, naciai, priespauda bei karas. Skirtumas tas, jog pastarieji išsikovojo, kad korumpuoti lyderiai būtų sukišti į „kaliūzes“ ir „nuimti“ nuo valdžios (lietuviams, rodos, apie tai tik pasvajoti).

Bet kokia idėja – nuo ištisas tautas neva išžudysiančių virusų iki kas sezoną besikeičiančių raupsų pavadinimų – sufleruoja vieną ir tą patį: vieningas susiorganizavimas gali nuversti kalnus, tuo tarpu piliečių gąsdinimas, priešingai, prigesinti niekuo dėtas dūšias, nepalaikančias kolektyviško absurdo.

Lietuva – žuvų kraštas, tekantis pasroviui – viskam pritariantis ir pasiduodantis. Taip ir dreifuojam, kol Amerikoje dirbanti valdžia priiminėja („belekokius“) sprendimus.

Iš anksto išvadų nedarykite: aš nekalbu apie tokį pasipriešinimą, kad eiti į gėjų paradus ir už tvoros rėkauti „išsigimėliai“; nekalbu apie kovą už tradicijas, kur iš principo prieštarauji viskam, kas tau nepažįstama, kad, neduok Dieve, niekas nepasikeistų; turiu omenyje vidinį procesą – kiekvienam individualų, ir savo tapatybės atsiėmimą – visiems universalų.

Iš tiesų, kol virusologai aiškina įvairių virusų protrūkių bangų pasaulyje tendencijas, pagaliau išrasti patobulinti įveikos metodai, tokie kaip propagandos nuotekų stebėsena ir imuninės sistemos stiprinimo kiekvieną sezoną „kartosena“ – informuokite kitus, nes tada niekas nebaisu [2].

Virusų protrūkių mažiau, o aklųjų daugėja

Klaidinga informacija apie vakcinas, beždžionių raupus bei kempinligės baubus skatina atmerkti akį – bent jau vieną: tai svarbiausia kovojant su būsimais akibrokštais ateityje.

Nuo 2022 m. plačiai paplitusio mpox (anksčiau vadinto beždžionių raupais) protrūkio, besikeičiančios paukščių gripo situacijos iki naujausių Marburgo viruso atvejų Gvinėjoje – nuolat girdime apie naujai atsirandančias grėsmes [3]. Ar jos dažnėja? O gal dėl patobulintų savisaugos „antenų“, sukurtų per COVID pandemiją, mums sekasi viso to išvengti?

Viso pasaulio vyriausybės, sveikatos ir mokslo įstaigos turi turėti (reguliariai atnaujinamus) virusų atsiradimo bei pandemijos protokolus, kad nereikėtų skubėti suprasti situacijos, kai neva jau bus per vėlu. „Per vėlu“ šiuo atveju reiškia netinkamą informacijos filtravimą ir nuolatos rodomą manipuliacijos skerdieną neegzistuojančiu baubo apsiautu.

Panašu, jog beždžionių raupai – dabar pervadinti (tik) raupais, kad būtų išvengta rasistinės ir stigmatizuojančios kalbos, vartojamos Afrikoje kilusiai ligai apibūdinti – staiga dingo iš antraščių. Ar liga iš tikrųjų pasitraukė, ar, kontroliniam sąjūdžiui paliepus, atsirado rėksmingesnė žinia, spręskite patys.