Kur telkiasi dauguma Žemėje esančių ugnikalnių?

Ugnikalniai – garsiai apie save „pranešantis“ pasaulio stebuklas

Visame pasaulyje yra apie 1 350 potencialiai veikiančių ugnikalnių ir žinoma, kad šiek tiek daugiau nei trečdalis jų buvo išsiveržę tam tikru užfiksuotu momentu [1]. Ir visgi, smalsu, kur yra daugiausiai ugnikalnių? Jeigu norėtumėte pamatyti veikiantį ugnikalnį, kur turėtumėte didžiausią galimybę jį rasti?

Kai kurie vulkanologai tvirtina, jog dauguma planetos ugnikalnių yra po vandeniu, tiksliau, palei 65 000 km ilgio vidurio vandenyno kalnagūbrių sistemą. Be to, netgi apie 80 % Žemės magmos išeigos gaunama iš ugnikalnių, esančių palei kalnagūbrius, kurie paprastai yra 3–4 km žemiau vandenyno paviršiaus.

Tiesa, dalis kalvagūbrių sistemos – maždaug 9000 km – eina per rytinę Ramiojo vandenyno dalį, bet taip pat ir per visus pagrindinius vandenynus, įskaitant 16 000 km palei Atlanto vandenyno vidurį. Vis tik sakoma, kad gali būti itin lengva pamiršti apie šių ugnikalnių egzistavimą, nes jie yra paslėpti giliai po vandenyno paviršiumi, todėl jų išsiveržimai retai paveikia mus. Tačiau kaipgi „pasireiškia“ ugnikalniai, esantys virš vandenyno paviršiaus?

Daugelis sausumoje esančių ugnikalnių, kaip žinia, yra aplink Ramųjį vandenyną. Na, o taip yra todėl, jog Ramusis vandenynas yra apsuptas tam tikrų zonų, kurios išsirikiavusios aplink tektoninių plokščių kraštus, kur viena plokštė slysta po kita.

Dėl šios tektoninės veiklos Ramiajame vandenyne yra 40 000 km ilgio Ugnies žiedas – pasagos formos seismiškai aktyvi juosta, esanti maždaug 90 % pasaulio žemės drebėjimų epicentre, kurioje yra 75 % aktyvių pasaulio sausumos ugnikalnių.

Kitaip tariant, aplink Ramųjį vandenyną senos, šaltos, tankios vandenyno plokštės slysta po gretimomis žemyninėmis plokštėmis. Kuomet šios plokštės nusileidžia atgal, jos išskiria vandenį iš vandenyno dugne susidariusių mineralų, o šis vanduo sukelia aukščiau esančios mantijos tirpimą, ir tokiu būdu susidaro magma, galiausiai randanti kelią per viršutinę žemyninę plokštę.

Štai kodėl visame Ramiajame vandenyne yra daugybė ugnikalnių, tokių kaip Andai Pietų Amerikoje, Kaskados Šiaurės Amerikoje, Aleutai tarp Aliaskos bei Sibiro ir pan.

Ugnikalniai ilgainiui taps mūsų planetos praeitimi

Dėl tektoninių judėjimų pobūdžio Ramusis vandenynas ne visada buvo laikomas ugnikalnių kraštu.

Ir iš tiesų, prieš 252 milijonus metų, Žemė būtų buvusi daug mažiau svetinga žmonėms dėl vulkaninio aktyvumo, vykstančio visoje planetoje, mat maždaug tuo metu įvyko didžiausias visų laikų masinio išnykimo įvykis, kai 96 % jūros ir 70 % sausumos gyvybės išnyko daugiausia dėl galingų ugnikalnių išsiveržimų.

Žmonių ir kitų dabartinių Žemės gyventojų laimei, šiais laikais ugnikalnių išsiveržimų nėra tiek daug, kiek buvo praeityje.

Tiesa, jei įtrauktume povandeninius ugnikalnius palei vidurio vandenyno kalnagūbrius, didžioji vulkaninės veiklos dalis Žemėje buvo už Ramiojo vandenyno zonos ribų [2]. Visgi per visą Žemės istoriją vulkaninės veiklos dažnis pamažu mažėjo: ankstyvojoje Žemėje buvo daug karščiau nei šiandien – taip karšta, jog buvo laikotarpių, kai visas Žemės paviršius buvo padengtas magma.

Kitaip tariant, kone visa planeta prilygo milžiniškam ugnikalniui. Tuo tarpu dabar Žemė yra nepalyginamai vėsesnė bei svetingesnė ir, atrodo, jog planeta laikui bėgant dar labiau vės.

Vis tik mažai tikėtina, kad ugnikalniai greitu metu ims ir išnyks. Tiesą sakant, kai kurie ekspertai teigia, jog gali prireikti 91 milijardo metų, kol Žemės šerdis praras visą savo šilumą, o tai reiškia, kad ugnikalniai gali egzistuoti daug ilgiau nei žmonės (greičiausiai dar 5 milijardus metų).

Taigi, jei esate pradedantis vulkanologas arba jums tiesiog įdomu, kaip išsiveržimas gali atrodyti realiame gyvenime, geriausia nuvykti į Strombolį, mažą salą, esančią netoli Italijos, mat šis ten išsiveržia beveik be pauzės pastaruosius 1500 metų. (Jei leisitės į ekskursiją po ugnikalnį, beveik neabejotinai pamatysite vieną iš mažų sprogimų, kuriuos jis sukelia kas kelias minutes.)

Islandijos ugnikalnio išsiveržimas gali būti dešimtmečius trukusios ugnikalnio veiklos pradžia

Nors besiveržiantys ugnikalniai daliai žmonių yra nepasiekiama „prabanga“, antrasis lavos protrūkis Islandijoje per mažiau nei metus aiškiai rodo, kad šalies Reikjaneso pusiasalis kelioms kartoms taps viena vulkaniškai dinamiškiausių planetos dalių [3].

Po šimtmečius trukusios ramybės Islandijos Reikjaneso pusiasalis per mažiau nei metus išsiveržė du kartus, siųsdamas kaitinamos uolienos fontanus. Naujausias išsiveržimas, prasidėjęs 13.18 val. vietos laiku rugpjūčio 3 d., atsivėrė plyšyje, esančiame vos už kelių šimtų pėdų nuo kūgio, kurį suformavo praėjusių metų ugnikalnio proveržis.

Mažiau nei metai nepraėjo nuo to laiko, kai lava nustojo purkšti iš Islandijos Reikjaneso pusiasalio po pirmojo didelio ugnikalnio protrūkio šiame regione per beveik 800 metų. Tačiau dabar sala vėl „kraujuoja“. Panašu, kad šis kadaise ramus pusiasalis pabudo iš ilgo miego, skelbdamas dešimtmečius trunkančių atsitiktinių išsiveržimų pradžią bei naujų kraštovaizdžių kūrimą.

Kita vertus, spėjama, jog vulkaniniai burbuliukai, esantys toli nuo gyventojų, šiuo metu nekelia pavojaus visuomenei. Ir šis santykinis saugumas leidžia mokslininkams bei turistams stebėti geologinę didybę.

Nepaisant to, žiaurūs gaisrai galiausiai naudingi visiems: jie dovanoja mokslininkams neprilygstamą žvilgsnį į jungiamąjį audinį tarp bedugnės bei lavos nulaižyto peizažo, suteikdami galimybę prisiartinti prie Žemės vidaus „organų“.