Legenda pasakoja, kad žmogaus siela sveria 21 gramą. Ar tame yra tiesos?

Gyvenimo paslaptys apima sielos egzistavimo galimybę

Akivaizdu, jog „amžinoji siela“ yra išties galinga sąvoka. Tai, be kita ko, yra pagrindinis daugelio religijų bruožas ir giliai guodžiantis tikėjimas netekties akivaizdoje [1]. Galbūt todėl kai kurie žmonės buvo nepatenkinti palikdami sielos „reikalus“ tikėjimui, galiausiai kreipdamiesi į mokslą ir bandydami įrodyti, kad siela tikrai egzistuoja.

Taigi, jei kada nors girdėjote, kad siela sveria 21 gramą, arba matėte 2003 m. filmą „21 gramas“, kuriame užsimenama apie šį faktą, jūs, ko gero, numanote apie vieno iš šių gana neįprastų eksperimentų rezultatus. Ir visgi, kiek iš tikrųjų sveria siela?

Na, bloga žinia ta, jog, žinoma, niekas negali tiksliai pasakyti, kiek sveria siela, kadangi mokslas negali įrodyti, kad siela apskritai egzistuoja, o mokslininkai nėra pajėgūs jos pasverti. Tačiau dėl keistos istorijos apie vieno gydytojo bandymą tai padaryti, tokia informacija verta pasidomėti kiek giliau.

Istorija prasidėjo praėjusio amžiaus pradžioje Bostono rajone. Garsus gydytojas, vardu Duncan MacDougallas, savo variklio dangtyje kurį laiką laikė bitę: jis manė, jog jei žmonės turėtų sielas, jos turi užimti tam tikrą dalį erdvės. O jei sielos užima vietą, tuomet jas turi būti įmanoma pasverti – tiesa?

Šiaip ar taip, pasak MacDougallo, buvo tik vienas būdas apie tai sužinoti. Kadangi vienoje populiariausių hipotezių nagrinėjama medžiaga yra organiškai susieta su kūnu, kol neįvyksta mirtis, pasirodė labiau pagrįsta manyti, kad tai turi būti tam tikros formos gravitacinė materija, todėl ją galima aptikti pasveriant mirusį žmogų.

Ir štai, apie šias pastangas vyras rašė moksliniame darbe, kurį paskelbė dar 1907 metais.

MacDougallas mėgino „išmatuoti“ sielą

Sujungdamas jėgas su Bostono tuberkuliozės ligonine ir jos personalu, gydytojas sukonstravo didelio masto svarstykles, galinčias laikyti lovelę ir mirštantį nuo tuberkuliozės pacientą.

MacDougallas viename dokumente taip pat paaiškino, jog tuberkuliozė buvo gana palanki liga šiam eksperimentui, nes pacientai mirė nuo išsekimo ir be staigių judesių, galinčių pakreipti skalę nepalankia linkme, tokiu būdu įtakojant rezultatus.

Pirmasis pacientas, vyras, mirė 1901 m. balandžio 10 d., staiga nuo jo kūno nukritus 21,2 gramo. Būtent tą akimirką ir gimė legenda apie sielą. Ir visai nesvarbu, kad kitas MacDougallo pacientas „numetė“ 14 gramų, praėjus 15 minučių po to, kai nustojo kvėpuoti, arba kad trečiasis atvejis parodė nepaaiškinamą dviejų pakopų – du kartus po 14 gramų – svorio kritimą.

Gydytojas, be kita ko, pavaizdavo ir 4 atvejį – nuo diabeto mirštančią moterį. Tačiau svarstyklės vis tik nebuvo gerai sukalibruotos, iš dalies dėl neva pernelyg painaus šiam „projektui“ prieštaraujančių žmonių įsikišimo, o tai kėlė keletą klausimų, kurių MacDougallas, atrodo, nenorėjo atsakyti.

Galiausiai po 5 atvejų svarstyklės sugedo, todėl buvo suabejota iki tol egzistavusių skaičių tikrumu.

MacDougallas pakartojo eksperimentus su 15 šunų ir visgi nenustatė svorio kritimo

Atsižvelgiant į gyvūnų svorio pokyčius (tiksliau, jų nebuvimą), po pastarųjų nugaišimo, gydytojo nuomone, buvo galima pastebėti, kad visi šunys tikrai nepateks į dangų. MacDougallas paskelbė apie savo rezultatus 1907 m. žurnale „American Medicine“. Jis taip pat užfiksavo šį įrašą „The New York Times“ [2].

Vis dėlto yra begalė neatsakytų klausimų, o tyrimo imties dydis, akivaizdu, buvo labai mažas ir verčiantis abejoti pastovių rezultatų galimybe. Dėl šios priežasties buvo pripažinta, jog norint patvirtinti, kad siela turi tam tikrą svorį, reikia atlikti daugiau matavimų [3]. To, žinoma, neįvyko – iš dalies dėl etinių priežasčių ir dėl to, kad eksperimentai yra šiek tiek kraupūs.

Pavyzdžiui, 2000 m. pradžioje vienas ūkininkas Oregone bandė pakartoti sielos svėrimo eksperimentą su keliolika avių. Dauguma priaugo nuo 1 iki 7 uncijų (30–200 gramų), nors prieaugis truko vos kelias sekundes, kol avys sugrįžo į pradinį svorį.

Po to buvo pranešta, jog daktaras Gerry Nahumas, chemijos inžinierius ir gydytojas, tuo metu dirbęs Duke universiteto medicinos mokykloje, sukūrė hipotezę, kad siela ar bent sąmonė esą turi būti susieta su informacija, o tai yra lygu tam tikram energijos kiekiui.

Tuo tarpu minėtos formos energija gali būti pasverta pakankamai jautriais elektromagnetiniais instrumentais. Tačiau 2007 m. Nahumas negavo finansavimo eksperimentams, kurie įrodytų, ar jis yra teisus.

Esmė ta, kad mokslas vis tik nenustatė sielos svorio ir to, ar siela apskritai egzistuoja. Didelė tikimybė, kad šis klausimas bus paliktas religinei sferai.