Lietuva pasiskolino 1 mlrd. eurų: valstybės skola brangsta, bet investuotojų apetitas išlieka didelis

Euroobligacijos yra būdas valstybei skolintis tarptautinėse finansų rinkose

Lietuva tarptautinėse kapitalo rinkose pasiskolino 1 mlrd. eurų, išleisdama 7,5 metų trukmės euroobligacijų emisiją. Tai reiškia, kad valstybė iš investuotojų pasiskolino pinigų, įsipareigodama mokėti nustatytas metines palūkanas ir grąžinti visą sumą nustatytą išpirkimo dieną. [1]

Euroobligacijos yra vienas pagrindinių valstybės skolinimosi instrumentų. Jas perka instituciniai investuotojai – pensijų fondai, draudimo bendrovės, bankai, investiciniai fondai ir kiti finansų rinkų dalyviai. Tokie sandoriai rodo ne tik valstybės skolinimosi poreikį, bet ir investuotojų pasitikėjimą jos finansiniu stabilumu.

Šiuo atveju Lietuva skolinosi ne vidaus rinkoje, o tarptautinėse finansų rinkose. Tai leidžia pritraukti didesnes sumas, tačiau kartu reiškia, kad valstybės skolinimosi kaina priklauso nuo platesnių rinkos sąlygų – palūkanų normų euro zonoje, geopolitinės rizikos, kredito reitingų ir investuotojų vertinimo.

Paklausa Lietuvos obligacijoms keturis kartus viršijo pasiskolintą sumą

Finansų ministerija pranešė, kad euroobligacijų emisijos galutinė pavedimų knyga siekė daugiau kaip 4 mlrd. eurų. Tai reiškia, kad investuotojų paklausa maždaug keturis kartus viršijo faktiškai pasiskolintą 1 mlrd. eurų sumą.

Toks susidomėjimas rodo, kad Lietuva tarptautinėse rinkose išlieka patikima skolininkė. Investuotojai buvo pasirengę skolinti daugiau, nei valstybė pasirinko pasiskolinti, todėl sandoris Finansų ministerijos vertinimu laikomas sėkmingu.

Finansų ministras Kristupas Vaitiekūnas teigė, kad sandoris sulaukė didelės paklausos ir jame dalyvavo aukštos kokybės investuotojai. Pasak jo, po šios emisijos Lietuva jau yra įgyvendinusi beveik pusę šių metų skolinimosi poreikio ir didžiąją dalį skolinimosi tarptautinėse rinkose plano.

Lietuva mokės 3,625 proc. metines palūkanas

7,5 metų euroobligacijų emisija išplatinta 3,684 proc. pelningumu. Išleidimo kaina sudarė 99,636 proc. nominaliosios vertės, o už šią emisiją bus mokamos 3,625 proc. metinės palūkanos.

Tai reiškia, kad valstybės skolinimasis nėra pigus, tačiau atitinka dabartines rinkos sąlygas, kuriose po didesnių palūkanų normų laikotarpio skolintis kainuoja gerokai daugiau nei prieš keletą metų. Kiekvienas toks sandoris tampa svarbus ne tik finansų rinkoms, bet ir valstybės biudžetui, nes palūkanų mokėjimai ateityje tampa nuolatine viešųjų finansų našta.

Euroobligacijos bus apmokamos 2026 m. gegužės 20 d., o išperkamos 2033 m. lapkričio 18 d. Kitaip tariant, Lietuva pinigus gauna dabar, o pagrindinę skolą turės grąžinti po daugiau kaip septynerių metų.

Pasiskolinti pinigai reikalingi biudžeto išlaidoms ir ankstesniems įsipareigojimams

Valstybės skolinimasis nėra vienkartinė finansinė operacija. Lietuva skolinasi tam, kad finansuotų biudžete numatytas išlaidas, padengtų deficitą, refinansuotų ankstesnius įsipareigojimus ir užtikrintų valstybės pinigų srautų stabilumą.

Finansų ministro K. Vaitiekūno teigimu, ši emisija leidžia užtikrinčiau jaustis dėl biudžete numatytų išlaidų finansavimo. Tai svarbu tuo metu, kai valstybės išlaidos auga dėl gynybos, socialinių įsipareigojimų, viešųjų paslaugų, investicijų ir anksčiau prisiimtų finansinių įsipareigojimų.

Tokio masto skolinimasis taip pat parodo, kad valstybės finansų valdymas vis labiau priklauso nuo gebėjimo laiku ir palankiomis sąlygomis išeiti į tarptautines rinkas. Kuo didesnė paklausa, tuo geresnes sąlygas valstybė gali išsiderėti, tačiau galutinė kaina vis tiek priklauso nuo bendros palūkanų aplinkos.

Sandorį platino tarptautiniai bankai

Finansų ministerija nurodo, kad bankais-platintojais buvo pasirinkti „Bank of America Securities“, „BNP Paribas“ ir „Erste Group Bank“. „Luminor“ bankui suteikta papildomo banko-platintojo, vadinamojo „co-lead manager“, rolė.

Bankai-platintojai organizuoja obligacijų išleidimą, pristato emisiją investuotojams, formuoja pavedimų knygą ir padeda nustatyti galutinę skolinimosi kainą. Tokiuose sandoriuose jų vaidmuo yra svarbus, nes būtent per tarptautinius finansų tarpininkus valstybė pasiekia didžiuosius investuotojus.

Šis sandoris rodo, kad Lietuva ir toliau naudojasi tarptautinių kapitalo rinkų finansavimu, o investuotojų paklausa išlieka pakankamai stipri. Tačiau kartu tai primena ir kitą pusę – skolos aptarnavimo kaina tampa vis svarbesniu valstybės biudžeto klausimu, ypač kai naujos emisijos leidžiamos gerokai aukštesnių palūkanų aplinkoje nei prieš kelis metus.