Lietuva ruošiasi tapti šalimi be sąvartynų: kam tai naudinga?

Lietuva pradeda atsisakyti sąvartynų

Lietuvoje užsimota beveik visiškai atsisakyti sąvartynų ir eiti žiedinės ekonomikos keliu, tačiau tokie valdžios užmojai prieštarauja realiai situacijai. Ir už tokius užmojus, žinoma, sumokės gyventojai.

Kad tokios permainos būtų įgyvendintos greičiau, Lietuvoje jau siūloma net penkis kartus didinti mokestį už atliekų šalinimą sąvartynuose.

Aplinkos ministerija skelbia parengusi naujojo laikotarpio Valstybinių atliekų prevencijos ir tvarkymo planą, kuriame numatyta, kad 2030 m. ne mažiau kaip 60 proc. komunalinių atliekų Lietuvoje būtų pakartotinai perdirbama, o sąvartynuose jų pašalinama ne daugiau 5 proc.

Šalyje veikiančių atliekų deginimo įmonių vadovai jau žada ženkliai padidinti jėgainių pajėgumus, tačiau Europos Komisijai šiuos pajėgumus Lietuva taip pat yra įsipareigojusi mažinti.

Valdžios sprendimus suvokti sudėtinga: tarptautiniu lygmeniu ji įsipareigojusi atsisakyti tiek sąvartynų, tiek ir atliekų deginimo, tačiau nacionaliniame lygmenyje pastarajam valstybė, regis, yra linkusi suteikti dar daugiau galios.

Pasigirsta vis daugiau kalbų, kad tai gali būti plataus masto pokyčių dalis, kuri gali būti naudinga ne kam kitam, bet privačiam verslui.

Vingiuoti įstatymų keliai

Aplinkos ministras Simonas Gentvilas teigia, kad Valstybinis atliekų prevencijos ir tvarkymo planas yra svarus žingsnis perorientuojant atliekų tvarkymo sistemą pagal žaliojo kurso, žiedinės ekonomikos principus, nes jis iš esmės keičia požiūrį į atliekas.

„Taip bus tausojami ištekliai, mažės priklausomybė nuo žaliavų rinkų, bus saugoma aplinka, o kartu užtikrinamas sklandus perėjimas prie klimatui neutralios ekonomikos“, – komentuoja aplinkos ministras [1].

Ministerijos išplatintame pranešime teigiama, kad plane numatytos priemonės gali padėti didinti investicijas į žaliąsias inovacijas, šiuolaikines technologijas, leidžiančias mažinti susidarančių atliekų kiekį bei tausoti išteklius, gaminti ilgaamžius produktus.

Plane numatomas didesnis dėmesys pirminių atliekų rūšiavimui: bus diegiamas maisto, tekstilės, pavojingų medžiagų, buityje susidarančių statybinių atliekų rūšiuojamasis atliekų surinkimas [2].

Taip pat planuojama ieškoti būdų atskirai surinkti ir perdirbti tokias atliekas, kaip pvz. panaudotos higienos priemonės.

Taip pat numatyta mažinti maisto švaistymą, naudoti mažiau vienkartinių plastiko gaminių atsisakant nemokamų plonųjų pirkinių maišelių, diegiant gėrimų stoteles lankytinose vietose, ieškant tvarių vienkartinių pakuočių alternatyvų.

Bus siekiama tobulinti žaliųjų pirkimų reikalavimus, stiprinti gamintojo atsakomybę, kontrolę. Užsibrėžta nustatyti gamintojo atsakomybę už atliekų sutvarkymą ir jo finansavimą tekstilės, baldų sektoriuose, numatyta įvertinti galimybę įdiegti ją ir kituose (žaislų, sporto, higienos ir kitų produktų) sektoriuose.

Tai leis modernizuoti esamą ir diegti naują atliekų tvarkymo infrastruktūrą, kokybiškai paruošiančią atliekas perdirbimui ir perdirbančią jas, plėsti antrinių žaliavų naudojimą, tobulinti skaitmeninę perdirbimo užduočių apskaitą.

Šių siekių įgyvendinimui preliminariai planuojama panaudoti apie 231 mln. eurų paramos iš Europos struktūrinių fondų ir nacionalinio biudžeto lėšų.

Patvirtintą dokumentą reikės notifikuoti Europos Komisijai, kuri įvertins, kaip juo siekiama ES iškeltų Valstybėms narėms atliekų tvarkymo ir žiedinės ekonomikos tikslų įgyvendinimo.

Įstatymai kinta, tačiau dėl ko?

Lietuva jau kuris laikas plėtoja idėją, pagal kurią, planuojama mažinti atliekų pridavimą į sąvartynus. Dar praėjusių metų pabaigoje pasirodė siūlymas net penkis kartus didinti mokestį už šiukšlių šalinimą sąvartynuose.

Pasak ministerijos, sąvartyne šalinamos nepavojingos atliekos apmokestinamos vienu mažiausių Europoje tarifų – 10 Eur už toną, todėl nuo 2023 metų jį siūloma didinti iki 50 Eur [3].

Be to, norėta išplėsti mokėtojų už aplinkos teršimą sąrašą. Tokiems Aplinkos ministerijos parengtiems įstatymo pakeitimams Vyriausybė jau pritarė.

Ministerija tuomet teigė, kad tik taip būtų įgyvendintos Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) bei Europos Komisijos (EK) rekomendacijos Lietuvai dėl nemetaninių lakiųjų organinių junginių nacionaliniu mastu išmetimų sumažinimo.

EK vertinimu, Lietuva be papildomų priemonių negalės įgyvendinti įsipareigojimų ir iki 2029 metų sumažinti taršą šiais junginiais 32 %, o nuo 2030 metų – 47 %, palyginti su 2005 metais išmestu kiekiu [4].

Sutapimas ar manipuliacija?

Akyliausieji pastebi ir įdomius sutapimus, kurie verčia spėlioti, kokie gi yra tikrieji valdžios siekiai.

Vienas iš tolių sutapimų – Lietuva nusprendė nestatyti naujų atliekų deginimo jėgainių ir neremti tokių jėgainių statybos, tačiau kartu, buvo atsisakoma reikalavimo jas statyti toliau nei 20 kilometrų nuo gyvenviečių.

Šią temą balandžio mėnesį svarstę Seimo nariai pokyčius vertino dviprasmiškai.

Pastebėta, kad pakeitimai reiškia, jog gyvenvietėse, šalia kurių veikia atliekas deginančios įmonės, nebebus tiriamas aplinkos užterštumas.

Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narys Kęstutis Mažeika tuomet pasisakė, jog anksčiau tose teritorijose būdavo padidintas monitoringas, žmonės galėdavo jaustis saugesni, o dabar kyla grėsmė [5].

Tuo tarpu Laisvės frakcijos atstovas Kasparas Adomaitis sakė, kad jėgainėse sudeginama maždaug 50–60 proc. Lietuvoje susidariusių atliekų, o tai niekaip nesiderina su tuo, kokius tikslus mes keliame perdirbimui.

Pasak parlamentaro, pastačius atliekų deginimo jėgaines Vilniuje ir Kaune, buvo tikimasi sumažinti šilumos kainą gyventojams, bet to nėra.

Parlamentaras pastebėjo ir tai, kad deginimo jėgainės priderina savo įkainius prie sąvartynų įkainių. Ateityje įmonės gali dar labiau derinti atliekų deginimo įkainius, nes jos yra susijusios.