Lietuvai kultūros nebereikia? V. Kasiulio kūryba laikoma pernelyg komercine

Kultūringajai Lietuvai pasaulyje pripažinto menininko kūryba neįtinka

Kultūra ir visa, ką ji apima dažnai gali parodyti žmogaus, o kartais net ir valstybės išsilavinimo, išsivystymo bei supratimo lygį. Juk kinas, muzika, menas ir viskas, kas sukelia emocijas, skatina mąstyti, klausti, domėtis, galbūt ir supykti, verčia visuomenę augti, suteikia mums tuntą emocijų ir tam tikrą vertybinį foną.

Kalbant apie Lietuvą, atsakyti į klausimą ar mes esame kultūros šalis, tikriausiai galime kiekvienas sau individualiai, tačiau vieno bendro, tvirto atsakymo, vargu ar sulauksime. Iš vienos pusės, mūsų šalis visuomet garsėjo puikiais rašytojais, kurie nesiliovė kūrę net egzodo sąlygomis, vis dar gyvomis liaudies dainomis, kurios skamba valstybinių švenčių proga bei meile tautiniams paveldui.

Kita vertus, modernieji lietuvybės laikai parodė, kad bent jau mūsų valdžia, kad ir kokia ji būtų, kad ir kurią politinio spektro pusę atstovautų, nėra linkusi aukštinti, ar bent jau gerbti mūsų kultūrinio paveldo. Nors, atrodo, visuomenė vis labiau pamilsta meną bei kūrybą, mūsų politikai kultūrą palieka tarsi užribyje.

Vienas paskutiniųjų tokio teiginio pavyzdžių gali būti sprendimas pervadinti Vytauto Kasiulio dailės muziejų ir suteikti jam Diasporos dailės muziejaus vardą. Šį pokytį imta svarstyti dar prieš dvejus metus, o jam galutinai pritarta šiemet, vardo keitimui žalia šviesą dega ir Kultūros ministerija.

Tokia žinia nuliūdino tiek meno gerbėjus, kultūrininkus, tiek ir menininko V. Kasiulio artimuosius, mat buvo tikimasi, jog muziejaus vardas nekis, o menininko kolekcija bus nuolat eksponuojama lankytojams. Dar 2010-aisiais Bronė Kasiulienė, dabar jau mirusi V. Kasiulio žmona, testamentu padovanojo vyro kūrybinį palikimą Lietuvai, o sūnus Vytautas Kasiulis jaunesnysis perdavė 950 kūrinių kolekciją ir asmeninį dailininko archyvą.

Dėka šių dovanų, 2013 - ais Vilniuje buvo atidarytas V. Kasiulio dailės muziejus. Vis tik šiandien, pernelyg komercine laikoma menininko kūryba tik dalinai eksponuojama bus jau Diasporos dailės muziejuje, o kolekciją sudarys ir daugybės kitų, išeivijos menininkų kūriniai. Įdomu, jog žinias užsienyje kaupusio V. Kasiulio kūryba buvo įvertinta ir pamėgta Paryžiuje, tačiau Lietuvoje, kur kultūrinio išprusimo lygis gali būti kvestionuojamas, menininkas yra reitinguojamas ir vertinamas veikiau neigiamai.

Kolegos menininkai nenori asocijuoti savęs su V. Kasiulio kūryba

Oficialiai komunikuojama, jog Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinys, ilgą laiką veikęs kaip Vytauto Kasiulio dailės muziejus, pertvarkytas į Lietuvos diasporos dailės muziejų, taip siekiant suformuoti naują jo tapatybę ir siekiant supažindinti lankytojus su svetur gyvenusių ir kūrusių Lietuvos menininkų indėliu [1].

Pats Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus vadovas Arūnas Gelūnas teigia, kad V. Kasiulio kolekcija buvo ir ateityje toliau bus saugoma LNDM fonduose, o pildant šeimai duotą pažadą, dalį jo kūrinių Diasporos dailės muziejus nuolat rodys vienoje salių kartu su kitų diasporos kūrėjų darbais [2].

LNDM vadovas nemato problemos, dėl keičiamo muziejaus vardo ir tikina, kad terminas „diaspora“ pasirinktas kaip tinkamiausias ir plačiausias, apimantis visus iš Lietuvos išvykusius menininkus, tiek lietuvius, tiek ir kitų tautybių atstovus.

Vis tik, dėl termino „diaspora“ pasirinkimo ir tinkamumo galima dvejoti. Žodynas šį žodį aiškina taip: diaspora – dalies tautos gyvenimas svetur: kurios nors tikybos žmonių gyvenimas tarp kitatikių [3]. Ar tai yra tikslingas terminas muziejaus pavadinimui, atsakyti galime kiekvienas sau, tikriausiai savo žodį turėtų tarti ir kalbininkai.

Iš tiesų, galima manyti, kad muziejaus pavadinimas pakeistas ne tik siekiant tikslesnės terminologijos ir platesnės, visus menininkus, priskiriamus šiai kategorijai įtraukties, tačiau dėl kitų kūrėjų nepasitenkinimo.

Kaip „lrt.lt" teigia LNDM vadovas A Gelūnas, pervadinimo procedūra turėjo įvykti ankščiau ar vėliau, mat daugelis menininkų nesutiko rodyti savo kūrinių muziejuje menininko, kurį laikė komerciniu ir menkai talentingu. A. Gelūnas pasakoja, kad vienas garsus išeivijos menininkas yra pasisakęs griežtai: „Tu manęs po Kasiuliu nepakiši", nes laikė pastarąjį menkesniu menininku už save.

V. Kasiulio kūryba sulaukė pripažinimo Paryžiaus meno bendruomenėje

V. Kasiulis (1918–1995) buvo kilęs iš Dzūkijos krašto, tačiau didesnio dėmesio ir sėkmės susilaukė ne gimtojoje Lietuvoje, o Paryžiuje. Meninis jo kelias prasidėjo Simne, vėliau jis mokėsi Alytuje, Panevėžyje, Kaune. Žinias gilino Vienoje, kol galiausiai atsidūrė visų artistų traukos centre – Paryžiuje. Tarptautiniame meno centre dailininko kūryba užaugo, o Paryžiaus kultūrinė bendruomenė noriai priėmė naują jos narį [4].

Menininkas dažniausiai tapė religine tematika: tiek vaizdinius, tiek religijos herojus, taip pat, miesto bei menininkų gyvenimo scenas, kasdienius, eilinius žmones, gamtą, žvejybą, medžioklę. Lietuvai V. Kasiulis paliko apie 1,5 tūkst. tapytų paveikslų, 950 pastelių, 200 guašų, apie 50 litografijų.