Lietuviams skubant pirkti slėptuves, subruzdo ir politikai – siūlo, kad jas išpirktų valstybė

Už slėptuves moka kaip už butus didmiestyje

Tautiečiams baiminantis dėl galimos Rusijos agresijos ir Baltijos šalių atžvilgiu, gyventojai suskubo pirkti ne tik nekilnojamąjį turtą, bet ir slėptuves. Tačiau galinčių įsigyti tokius pirkinius – labai mažai, o neturintys lėšų privačioms slėptuvėms yra palikti likimo valiai. Dėl to jau susikibo ir politikai. Opozicija kerta, kad Vidaus reikalų ministerijos skiriamas dėmesys civilinei saugai – nepakankamas, todėl jau net nuskambėjo siūlymai Vyriausybei išpirkti ir sutvarkyti privačias slėptuves, kad gyventojai jose galėtų slėptis galimų antskrydžių metu.

Kadangi pasigendama dabartinės Vyriausybės dėmesio civilinei saugai ir švietimui, nėra teikiama pakankamai informacijos, kaip elgtis karo atveju, gyventojai patys ėmėsi iniciatyvos ir pradėjo rūpintis savo karine pastoge.

Turto banko duomenimis, iki balandžio 1-osios šalyje buvo parduotos 144 slėptuvės. Pranešama, kad septynias iš jų pardavė Turto bankas (po dvi Kaune ir Vilniuje ir tris kitose Lietuvos vietovėse), Valstybės turto fondas – 77 slėptuves (daugiau nei 60 jų Kaune), Vilniaus miesto savivaldybė pardavė 56 slėptuves [1].

Visgi išaugusi slėptuvių paklausa dabar gerokai papildys jas parduodančių asmenų pinigines, mat pastebima tendencija, kad seniau jų niekaip nepardavę asmenys dabar „šluosto nosis“ ir prašo tokios kainos, kurią sumokėtumėte už butą didmiestyje.

Štai Vilniaus centre buvo siūloma autentiška slėptuvė Vasario 16-osios gatvėje. Žinoma, kaina taip pat „autentiška“ – už saugumą tektų susimokėti daugiau nei 100 tūkst. eurų [2].

Nekilnojamojo turto brokeriai jau pastebi, kad paklausa slėptuvėms sparčiai auga, o rankomis trinti gali tie, kurie iš seniau turi tokių objektų. Tačiau tuo pačiu įspėja – realizuoti tokias patalpas ir paversti jas į komercines gali būti sunku ir gali prireikti net viso namo gyventojų sutikimo [2].

Pasirūpinti slėptuvėmis turi Vyriausybė

Visgi slėptuvės neturėtų tapti kiekvieno asmeniniu reikalu, kuris labai priklausomas nuo turimų finansų kiekio. Socialdemokratų frakcijos Seime atstovas Linas Jonauskas kreipėsi į Vyriausybę su prašymu svarstyti galimybę išpirkti privačias slėptuves ir jas sutvarkyti pagal keliamus reikalavimus, mat kol kas pastebima, kad turintys ir parduodantys slėptuves žaidžia su rinkos kainomis ir pelnosi iš žmonių baimės [6].

Atsižvelgdamas į esamą situaciją ir slėptuvių bumą, Turto bankas esą net sustabdė turimų slėptuvių pardavimus, kol Vyriausybė apsispręs, ką su jomis daryti.

Anot L. Jonausko, nors teorinių slėptuvių šalyje ir yra, tačiau jos nėra pritaikytos slėpimuisi, mat nėra tinkamai įrengtos, kad jose galėtų prisiglausti didesnis kiekis nuo karo besislepiančių gyventojų.

Parlamentaro teigimu, valstybė turėtų būti nustačiusi metodiką išperkamų slėptuvių kainai, kuri būtų tinkama abiem pusėms – tiek jas parduodantiems, tiek pačiai valstybei. Anot jo, derėtų atsižvelgti į kitų Europos valstybių gerąją patirtį ir imti pavyzdį būtent iš jų.

„<...>. Švedija turi slėptuvių 80 procentų, Suomija – 70 procentų savo šalies populiacijos apsaugai. Deja, Lietuva šiuo atveju visai nepasiruošusi ir, iškilus ekstremaliai situacijai ar karui, mūsų gyventojai neturėtų tinkamų sąlygų pasislėpti. Todėl bent jau rinkoje esančias slėptuves valstybė turėtų išpirkti ir jas tinkamai sutvarkyti, kad jos atitiktų visus slėptuvėms keliamus reikalavimus“, – pažymėjo L. Jonauskas [6].

L. Jonauskas kartu su kolegomis yra įregistravęs pataisas, kuriomis siūlo įpareigoti įrengti slėptuves statant naujus visuomeninės paskirties pastatus, kuriuose vienu metu gali būti daugiau kaip 100 žmonių.

Per mažai dėmesio civilinei saugai

Seimo socialdemokratai taip pat pažėrė kritikos nepakankamai Vidaus reikalų ministerijos (VRM) komunikacijai su gyventojais kaipgi elgtis prasidėjus karui. Anot jų, iš ministrės Agnės Bilotaitės girdimos tik frazės, kad „neturime galvoti, kaip slėptis“ ir apie tai, kad ne į slėptuves, bet į krašto gynybą investuoti reikia [3].

Anot socialdemokratų, slėptuvių infrastruktūra Lietuvoje nėra išsaugota, o dauguma jų – privatizuotos. Tad kur reiktų dėtis paprastam gyventojui? Kur slėptis nuo oro atakų? Todėl frakcija siūlo ne tik didžiausią dėmesį skirti krašto apsaugai, bet ir nepamiršti civilinės saugos bei parengties, kad žmonės žinotų, kaip elgtis norint evakuoti pažeidžiamoms grupėms priklausančius asmenis ir kt.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) duomenimis, iš viso Lietuvoje yra daugiau nei 1 900 kolektyvinės apsaugos statinių, o juose galėtų tilpti maždaug 40 proc. (maždaug 1,2 mln.) šalies gyventojų [4].

Kita vertus, šiuo metu nėra jokios informacijos ar nuorodų apie tai, kaip karo atveju reiktų elgtis neįgaliesiems. Neįgaliųjų reikalų departamento vadovė Eglė Čaplikienė pastebėjo tiek visuomenėje, tiek tarp asmenų su negalia nevyriausybinių organizacijų atstovų tvyrantį nerimą kaipgi reiktų evakuoti neįgaliuosius. Tam pritarė ir pati VRM, todėl ministrė A. Bilotaitė kaipmat įpareigojo atsakingas valstybės institucijas, ruošiančias Civilinės saugos tobulinimo strategiją, atsižvelgti ir į neįgalių asmenų problematiką [5].