Lietuvis gali gauti 14 metų bausmę už atspausdinto ginklo laikymą

Airijos teisme nagrinėjama lietuvio byla: kaltinamas neteisėtu ginklo laikymu

Dubline suimtas Lietuvos pilietis Valerijus V. kaltinamas neteisėtu 3D spausdintuvu atspausdinto pistoleto „Harlot“ ir aštuonių šovinių laikymu. Kaip pranešė portalas „Irish Times“, vyras buvo sulaikytas viename sostinės rajonų, o jam pareikšti kaltinimai pagal Airijos Šaunamųjų ginklų įstatymą [1].

Nors įtarimai rimti, pats V. V. kol kas savo pozicijos nepateikė. Teismo dokumentuose nurodoma, kad pirmojo posėdžio metu rugpjūčio mėnesį teisėja konstatavo, jog ginklai buvo aptikti sportiniame krepšyje.

Lapkričio 3 dieną vyras trečią kartą stojo prieš Dublino apygardos teismą. Teisėja pažymėjo, kad byla bus perduota aukštesnės instancijos teismui, kuriame gali būti skirta griežtesnė bausmė.

Įtariamasis paleistas už užstatą: gresia iki 14 metų kalėjimo

Pagal Airijos įstatymus už neteisėtą šaunamojo ginklo laikymą gresia nuo penkerių iki keturiolikos metų laisvės atėmimo. Nepaisant to, atsižvelgus į advokato prašymą, V. V. buvo paleistas už užstatą, nustatant griežtas sąlygas.

Bedarbiui statybininkui teko atiduoti pasą, laikytis komendanto valandos ir pateikti policijai savo telefono numerį. Jo užstato suma siekė vos 500 eurų. Be to, jam buvo uždrausta kreiptis dėl naujų kelionės dokumentų.

Bylos nagrinėjimas atidėtas iki gruodžio 19 dienos, kad prokuratūra galėtų surinkti papildomus įrodymus. Kol kas nėra žinoma, ar Airijos teismas taikys griežtą baudžiamąją praktiką, ar, kaip neretai pasitaiko, tenkinsis simbolinėmis sankcijomis.

Už spausdinto ginklo laikymą – 10 metų kalėjimo, o Lietuvoje už žmogžudystę – vos keli

Šis atvejis primena paradoksalią situaciją, su kuria susiduria daugelis lietuvių stebėdami teisingumo sistemų skirtumus. Airijoje už neteisėtą ginklą gresia iki keturiolikos metų nelaisvės, tačiau Lietuvoje, kurioje pastaraisiais metais netrūksta žiaurių nusikaltimų, už žmogžudystę neretai skiriama vos kelių metų bausmė.

Viešai skelbiami teismų nuosprendžiai rodo, kad net už tyčinį nužudymą kai kurie kaltinamieji išvengia realaus įkalinimo arba sulaukia švelnesnės bausmės dėl „atsakomybę lengvinančių aplinkybių“. Tokia teismų praktika kelia klausimų, ar teisingumas iš tiesų tarnauja visuomenei, ar labiau saugo pačius pažeidėjus.

Dublino byla tampa dar vienu priminimu, jog teisingumo sistema turi būti ne formali, o teisinga – tokia, kuri nepalieka erdvės nusikaltimų toleravimui ir kartu gina žmogaus teisę į saugumą.