Vis daugiau nelaimingų: bėda ne tik dėl suaugusių, bet jau ir dėl vaikų

Lietuviai jaučiasi psichologiškai palūžę

Ilgi pandeminiai ribojimai, ekonominis sunkmetis ir pašonėje prasidėjęs karas – šie ir kiti veiksniai pastūmėjo lietuvius psichologinės bedugnės link.

Krizių įveikimo centro ir KOG instituto atlikto tyrimo duomenimis, šiuo metu psichologinę krizę išgyvena 42,2 proc. žmonių – 12,5 proc. daugiau nei panašiu metu pernai [1]. Neraminti turėtų ir mūsų atžalų emocinė būklė.

Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro „Vilnius sveikiau“ specialistų atlikto tyrimo duomenys atskleidė, kad pandemija ir atskirtis nuo bendraamžių paveikė vaikų emocinę sveikatą.

Net penktadaliu sumažėjo vaikų, kurie jaučiasi laimingi galvodami apie savo dabartinį gyvenimą, skaičius.

Pastebima ir tai, kad vis daugiau mokyklinio amžiaus vaikų yra linkę rinktis vienatvę.

Kita vertus, turime ir kuo pasidžiaugti. Karo Ukrainoje ir išaugusios įtampos mūsų šalyje fone, sustiprėjo kas ketvirto žmogaus santykiai su artimais žmonėmis: paguodos dauguma lietuvių ieško pas mamas.

Palaikymą atranda pas mamą arba su antrąja puse

Emocinis balansas svarbus tiek suaugusiam žmogui, tiek vaikui. Juk šiuo metu vis daugiau kalbama apie dėmesį ne tik žmogaus fizinei, tačiau ir psichologinei sveikatai.

Tačiau, krizių išvengti nepavyksta, o neramumų ir įtampų akivaizdoje normalu jausti stresą, nerimą ar kitas neigiamas emocijas. Todėl, svarbu išmokti su jomis tikslingai tvarkytis.

Pasak Krizių įveikimo centro direktorės Kristinos Lymantaitės, krizinis laikotarpis yra laikas, kai žmogus praranda saugumo, kontrolės jausmą, todėl palaikymas tokiu metu tampa itin reikšmingas [2].

Krizių įveikimo centro ir KOG instituto apskaičiuotas tarpusavio palaikymo indeksas Lietuvoje siekia tik 47 balus skalėje nuo -100 iki + 100.

Tyrimas atskleidė, kad 55 proc. lietuvių savo gyvenime turi du ar tris žmones iš kurių gali sulaukti pagalbos ištikus nelaimei, palaikymo visiškai neturintys atskleidė 4 proc. respondentų.

Įdomu tai, kad 50 proc. apklaustųjų teigė, kad dažniausiai palaikymo sulaukia iš mamų. 35 proc. respondentų palaikymo sulaukia iš antros pusės. Iš tėčių palaikymo sulaukia 25 proc. respondentų.

Vertinant bendrai, palaikymą dažniau pasiūlyti yra linkusios moterys nei vyrai: daugiau apklaustųjų paramos sulaukia iš artimų draugių nei draugų (26 proc. ir 16 proc.), dukterų nei sūnų (25 proc. ir 21 proc.).

Deja, bet Lietuvoje itin menkas bendruomeniškas palaikymas. Iš bendruomenės narių palaikymo sulaukia tik 4 proc. respondentų. Statistika neigiamai išskiria ir įvairių sričių specialistus: iš jų palaikymo sulaukia vos 2 proc. gyventojų.

Tyrimo metu pastebima ir tai, kad palaikymas tarp asmenų kinta, atsižvelgiant į jų gaunamas pajamas.

Žemiausias tarpusavio palaikymas yra tarp mažiausias pajamas šeimos nariui gaunančių žmonių: iki 500 Eur per mėnesį. Didžiausia palaikymas tarp gyventojų, gaunančių 1200 Eur ir daugiau pajamų šeimos nariui.

Vaikai nėra atsparūs pastarųjų metų įvykiams

Pastarieji keleri metai praleisti pandemijos ir suvaržymų pasaulyje neabejotinai paveikė ir mažųjų Lietuvos piliečių psichologiją.

Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro „Vilnius sveikiau“ atliktas tyrimas atskleidė, kad Vilniaus miesto mokyklinio amžiaus vaikų (5, 7 ir 9 klasių) dalis sumažėjo 18,9 proc. punktų lyginant su 2016 m. tyrimo duomenimis [3].

„Vilnius sveikiau“ vadovės Guodos Ropaitės-Beigės teigimu, šie tyrimo rezultatai atskleidė, kaip vaikus paveikė gyvenimas karantino sąlygomis.

„Padaugėjo vaikų, kurie jaučiasi nelaimingi, o laimingumas – vienas svarbiausių paauglių emocinės savijautos rodiklių. Tad dabar itin svarbu užtikrinti, kad vaikai sėkmingai sugrįžtų į įprastą gyvenimą popandeminiame pasaulyje: kad pagerėtų jų socializacijos įgūdžiai, būtų sustiprinti socialiniai ryšiai su bendraamžiais, atsirastų daugiau bendravimo, aktyvaus judėjimo, grįžimo prie mėgstamų veiklų“, – teigia specialistė.

Vilniaus visuomenės sveikatos specialistai akcentuoja, kad laimės jausmas pandemijos ar karo kontekste yra siejamas su saugumu: tuomet vaikas ar paauglys ima kvestionuoti savo reikalingumą.

„Pavyzdžiui, jeigu patiriu ilgalaikę įtampą dėl to, kad jaučiuosi nereikalingas, tai ir laimės pojūtis gali sumažėti“, – sako Aurelija Šiautkulienė, „Vilnius sveikiau“ Bendrojo ugdymo įstaigų visuomenės sveikatos priežiūros skyriaus vedėja.

Ekspertai pabrėžia socialinių ryšių svarbą ir teigia, kad nuotolinė komunikacija realaus bendravimo atstoti negali, o neigiamus vaikų emocinės sveikatos pokyčius pastebi ir patys mokytojai.

2021 m. „Metų mokytoja“ Andželika Aleksandravičiūtė teigia, kad socialinio gyvenimo pokyčiai ir nuotolinis mokymasis karantino metu tikrai padarė pastebimą įtaką.

„Pastebėjau, kad vaikai yra emociškai pasikeitę, sakyčiau, išsekę, tapo intravertiškesni. Pavyzdžiui, jie patys sako, kad po pandemijos labiau linkę pabūti vieni, o vietoj susitikimo su bendraamžiais – keliauti namo“, – sako Vilniaus S. Kovalevskajos gimnazijos lietuvių k. ir literatūros mokytoja.

Siekiant stabilizuoti emocinę būseną, naudinga atkreipti dėmesį ir į fizinę sveikatą bei aktyvumą. Vilniaus visuomenės sveikatos specialistai emocinei sveikatai gerinti rekomenduoja į kasdienę dienotvarkę įtraukti fizinio aktyvumo reikalaujančią veiklą.

Per pastaruosius metus Vilniuje nuo 6,6 iki 10,4 proc. padaugėjo mokinių, aktyviai leidžiančių laisvalaikį. Deja, bet šis rodiklis yra gana žemas. Fizinė veikla, manoma, gali padėti ir susiduriant su pasitikėjimo savimi stoka.

Deja, bet mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos tyrimas atskleidė, kad savo išvaizda patenkintas tik kas trečias Vilniaus mokinys. Pavyzdžiui, 9-oje klasėje tik 12 proc. mergaičių buvo patenkintos savo išvaizda, t. y. net 25 proc. mažiau palyginti su berniukais.

Šiais laikais ypač aktualus ir socialinių medijų aspektas. Tyrimo metu atskleista, kad apie 3 valandas prie telefonų ar kitų išmaniųjų įrenginių, žaisdami ar naršydami internete praleidžia maždaug pusė Vilniaus mokinių – 46 proc., savaitgaliais – net 62 proc.

Nors netikima, kad ateityje tokie skaičiai mažėtų, tačiau tėvai bei kiti suaugusieji turėtų mokyti vaikus bei paauglius atrasti balansą tarp nuotolinio ir realaus pasaulio.