Lijana LEKAVIČIENĖ: Ateina diena, kai kažkas ištaria – „Karalius nuogas“

Gyvename interpretacijų laikais

Tiesa slysta tarp nuomonių, emocijų, socialinių burbulų ir nebeina suprasti, kas su ja darosi. Stebi ir atrodo, kad gyvename nebe realybėje, o kažkokiose jos atspindžiuose – filtrų, sukurtų paskyrų, komentarų ir emocinių reakcijų pasaulyje.

Pasakyti tai, kas nepatogu KAŽKAM, reiškia išdrįsti eiti prieš srovę - tarsi senoje pasakoje, kurioje visi ploja nuogam karaliui, o tas, kuris drįsta ištarti, kad jis be drabužių – apkaltinamas. Kitokia nuomonė, akivaizdu, tik žeidžia, trikdo, verčia galvoti, diskutuoti. O mąstymas juk yra pavojingas užsiėmimas, diskusija - ji gali atskleisti tuštumą.

Taigi, su „kitokia nuomone“ geriau neturėti reikalų. Todėl karjeros laiptais leidžiama žengti ne tiems, kurie kelia klausimus, o tiems, kurie tyliai linksi, ne tiems, kurie turi stuburą, o tiems, kurie moka lyg vantos lapas priglusti prie užpakalio. Juk „patogieji“ – neprieštarauja. Jie juk - tobuli sistemos kūriniai! Jaučiasi visada teisūs, gali bet kada sukelti chaosą, visada gražūs, visada protingi, moka kalbėti „apie nieką“, šypsotis be šilumos ir pritarti be įsitikinimo. Jie kyla aukštyn ne todėl, kad turi stiprius sparnus, o tik dėl to, kad niekada nekelia bangų.

Dažnas protingas žmogus pavargsta arba net nebemato prasmės kovoti

Dažnas protingas žmogus pavargsta arba net nebemato prasmės kovoti su tokiais „skraidūnais“. Ir ne todėl, kad bijotų, o todėl, kad suvokia – kvailumas nesiklauso, jis kalba garsiau ar net rėkia. Taip ir plaukia „patogieji“ pasroviui: jei reikia- rėkia garsiai ir plaka sau į krūtinę, skelbia meilę Tėvynei, švaistosi lozungais ir deklaracijomis. Tačiau pažvelgus į darbus – tuštuma. Meilė be veiksmų virsta tik triukšmu, o triukšmas tampa tik patogia priedanga.

Neabejoju, tokie „rėksniai“ pirmieji išduotų – iš baimės, iš patogumo, iš naudos. Nes jie myli ne Tėvynę, o save jos fone. Mylintys Tėvynę neįrodinėja, kad ją myli - jų širdys kalba per darbus. Man jie primena senus knygnešius – tyliai, rizikuodami, ne dėl garbės ar plojimų, bet iš pareigos, neša žinią, uždega mažas šviesas ten, kur tamsa tampa norma. Tokių žmonių mažai, bet būtent jie išsaugo tai, kas svarbiausia – orumą, tikėjimą ir tiesą. Deja, šiandien, žvelgiant į tai, kas vyksta mūsų šalyje, atrodo, kad protas pavargsta, nuleidžia rankas. Todėl bukumas eina greitai ir pirmauja.

Yra šviesa ir tamsa, gėris ir blogis, tiesa ir melas

Tačiau, manau, dualumo erdvės neįveiksi. Yra šviesa ir tamsa, gėris ir blogis, tiesa ir melas. Galų gale – yra juoda ir balta. Ir tai leidžia suvokti kryptį, prasmę, vertę. Suprantama, šiandien iš dualumo gimsta dvigubi standartai - kai vienam yra leidžiama, o kitam – draudžiama, kai iš neteisės kuriama teisė, o iš teisės – neteisybė. Tai griauna pasitikėjimą ir kuria chaosą, kuris ir maitina pavydą, nuoskaudas, negatyvą. Natūralu - matydamas neteisybę, imi gintis. Kai kurie tai daro tyliai, kai kurie – agresyviai. Taip prasideda vidinis karas: nebe tarp tiesos ir melo, o tarp interpretacijų. Kas už tai prisiims atsakomybę?

Bet aš tikiu, nors gal ir naivu tikėti... Istorija rodo, kad nors karalius ir gali ilgai vaikščioti nuogas, ateina diena, kai kažkas, kuris nebijo būti savimi – vis tiek ištaria: „Karalius nuogas.“ Ir tada viskas griūna. Tiesa nėra priklausoma nuo to, kas garsiau kalba ar turi daugiau sekėjų. Tiesa visada išlieka paprasta, tyli, pastovi – ji nereikalauja interpretacijų. Tikiu, kad vieną dieną nutils triukšmas ir liks klausimas: ką prisitaikeliai iš tikrųjų pastatė? Ką paliko? Nes tylos, beprasmio pritarimo pamatai ilgai nesilaiko – jie subyra nuo pirmo tiesos vėjo. Tie, kurie drįsta būti nepatogūs, iš tiesų kuria, o visi kiti – tik prisitaiko prie dekoracijų.

Toks gyvenimas interpretacijų pasaulyje... Bet, kaip ir sakiau, aš tikiu – dualumo erdvės neįveiksi ir vieną dieną...

Publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo 77 pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.