Linas KARPAVIČIUS: Kaip vyksta iškrypimų normalizavimas

Bet kokio reiškinio, ligos, nepriimtino gyvenimo būdo normalizavimas turi pereiti kelias stadijas.

Pirmas tikslas išjudinti temą iš nenormalumo būsenos. Geriausias būdas tai padaryti yra apeliuojant į gailestį. Taip išklibinami reiškinio neigiamo vertinimo pamatai ir tai, kas buvo visai visuomenei neįmanoma ir neįsivaizduojama, siaurai jos daliai, per gailestį pavyksta įteigti priešingą nuostatą.

Svarbu ties pirma pergale nesustoti ir provokuoti toliau diskusijas tuo klausimu. Išjudinus reiškinio pamatus ir tęsiant diskusijas apie tai, reiškinys, kurį visuomenė dar neseniai vertino kaip užribio temą, staiga virsta radikalia, bet plačiai aptarinėjama.

Trečias etapas pasiekiamas, kai prisidengiant pliuralizmu ir laisvos nuomonės reiškimo teisėmis, viešasis diskursas uzurpuojamas apmokamų ekspertų, analitikų, žurnalistų, kitų visuomenei žinomų veikėju ir informacijos kanalų. Taip plačiajai visuomenei sudaromas įspūdis, kad daugumai žmonių tai yra priimtina ir kolektyvinėje visuomenės sąmonėje pamažu susiformuoja nuomonė, kad jei man tai netrukdo, tada tai gali egzistuoti. Grėsmės visuomenei, sau ir savo šeimai žmogus dar nemato, ir atrodo, kad niekas nežada bėdos.

Ketvirtas etapas yra virsmo etapas. Tai tampa priimtina daliai visuomenės. Ta dalis pradeda ginti ir kitaip palaikyti naują reiškinį, kuris yra puolamas žmonių išsaugojusių sveiką nuovoką. Tačiau jėgos jau yra nelygios, nes toms jėgoms, kurios dėjo didžiules pastangas normalizuoti šiuos reiškinius pavyko suskaldyti visuomenę. Jie turi stiprų sąjungininką - dalį visuomenės. Šie "perbėgėliai" jau yra paveikti naujos reiškinio traktuotės ir atlieka "judo" darbą. Kita dalis supranta koks "damoklo kardas" yra pakibęs virš visos visuomenės ir gali griebtis desperatiškų veiksmų, kurie suveikia kaip žibalas į ugnį ir priešingos stovyklos propagandos yra gerai išnaudojami.

Penktame etape reiškinys tampa populiariu ir madingu. Žmonės susiję su šiuo reiškiniu yra visaip reklamuojami ir visai visuomenei teikiami pavyzdžiu. Kiekvienas vaikas nuo mažens svajoja būti panašus į "naujo normalumo" žmones. Eterį užtvindo "naujo normalumo" banga. Anksčiau buvę normalūs ir dėl to vertinami žmonės jaučia dūžtantį jų pasaulį, nes būnant "senuoju" esi neįdomus, pasenęs, nemadingas. Žmogus išgyvena didžiulį diskomforto jausmą, nes jaučiasi išduotas sociumo ir renkasi vieną kelią iš trijų. Pirmas kelias - perlipa per save ir priima naujo žaidimo taisykles, antras - išlieka savimi ir pabrėžtinai užsidaro, bei atsiriboja nuo visuomenės, trečias - ieško į save panašių ir buriasi prie naujos bendruomenės. Taip pasikeičia draugai, dūžta šeimos, žmogus socialine prasme pradeda gyvenimą nuo nulio.

Paskutinis etapas, kada naujas reiškinys didžiosios visuomenės dalies pradedamas laikyti normaliu, o tie kas nepripažįsta jo, laikomi nesveikais ir ligotais. Galų gale tai pripažįstama sunkia psichine liga. Naujosios tikrovės šalininkai pritaria šios "nenormalios" mažumos izoliacijai ir gydymui. Valdžiai belieka vykdyti daugumos valią.