Literatūra, susijusi su Kongo baseinu, siūlo keletą būdų, kaip spręsti klimato krizę

Kongo baseine gausu biologinės įvairovės bei mineralų

Ne paslaptis, jog Afrikos žemynas yra atsakingas už 2–3 % pasaulio anglies dvideginio išmetimo iš įvairių pramonės šaltinių [1]. Tačiau, kaip rodo kai kurie duomenys, tai sukelia ir klimato krizės padarinius. Visgi galime pasidžiaugti, kad Afrika turi didžiulį klimato žalos švelninimo potencialą, ypač atogrąžų miškų atžvilgiu.

Kongo baseino atogrąžų miškai Centrinėje Afrikoje, be kita ko, kartais dar vadinami antraisiais Žemės plaučiais (po Amazonės) dėl gebėjimo kaupti anglį. Be medžių, baseine taip pat yra didžiausi pasaulyje atogrąžų durpynai, atrasti dar 2017 m. Mokslininkų skaičiavimais, šiuose durpynuose saugoma anglis, kurios vertė maždaug per 20 metų JAV išmetamo iškastinio kuro kiekio. Ir kol šis strategiškai svarbus ir turtingas regionas nebus sunaikintas, Afrika gali padėti kovoti su pasauline klimato kaita.

Tiesa, Kongo baseino atogrąžų miškai bei žmonės dargi susiduria su rimta pasauline klimato kaitos ir kitų žmogiškųjų veiksnių grėsme, į kurią įeina komercinė medienos ruoša, kasyba, ekstensyvus žemės ūkis, infrastruktūros plėtra, sparti urbanizacija, didelis energijos suvartojimas bei laukinių gyvūnų brakonieriavimas, dėl ko vertėtų išties sunerimti.

Humanitarinių ir socialinių mokslų komunikacijos vaidmuo pagaliau tampa įvertintas

Visiems gerai žinoma, jog akademikai ir politikos formuotojai tiksliuosius mokslus yra linkę vertinti kaip vieninteles disciplinas, galinčias pasiūlyti sprendimus ekologiniams iššūkiams. Bet jie kartais nepastebi socialinių bei humanitarinių mokslų vaidmens – įskaitant meną ir literatūrą – sprendžiant klimato kaitos ir aplinkosaugos problemas [2].

Šiaip ar taip, situacija ima po truputį keistis dėl atsirandančių tarpdisciplininių sričių, pavyzdžiui, aplinkos humanitarinių mokslų, kuriuose naudojami tokie šaltiniai, kaip literatūros bei meno tekstai, mat šie pasiskolina metodus iš komunikacijos, istorijos, filosofijos, politikos, sociologijos ir antropologijos disciplinų (tvirtinama, kad literatūriniai tekstai atlieka ypatingai svarbų vaidmenį gelbėjant Kongo baseiną).

Taigi, remiantis literatūros aktyvizmu, galime panagrinėti dalį Kongo baseino rašytojų romanų, pjesių bei eilėraščių. Dažnai pastarųjų tekstuose vaizduojamos arba smerkiamos klimato ir aplinkosaugos problemos, tokios kaip miškų naikinimas, jaunimo klimato aktyvizmas, laukinių gyvūnų brakonieriavimas, gėlo vandens tarša bei neplanuota urbanizacija.

Kūrėjai taip pat abejoja praktika, susijusia su aplinkos neteisybe ir vietos žmonių bei čiabuvių teisių pažeidimais. Trumpiau tariant, literatūriniai tekstai atspindi klimato ir ekologines problemas taip, jog jos būtų labiau apčiuopiamos bei susietos.

Drįsčiau teigti, kad literatūra gali tapti vienu iš būdų imtis intensyvių raginimo veiksmų klimato kaitos srityje, parodydama, kaip pavieniai asmenys, bendruomenės bei institucijos prisideda prie klimato kaitos, biologinės įvairovės nykimo ir aplinkos blogėjimo, ilgainiui žalą netgi sušvelninant.

Tekstai reaguoja į Kongo baseino ekologines problemas

Kol viena dalis romanų vaizduoja santykius tarp žmogaus ir gyvūnų bei akcentuoja vandens taršos anomalijas, kita gi visapusiškai turtina pasauliečių žinias bei įgalina tam tikras praktikas, galiausiai mesdama iššūkį žalingiems neoliberalaus kapitalizmo, globalizacijos ir tvaraus vystymosi aspektams. Ir iš tiesų, yra daug būdų, kaip tekstai gali prisidėti prie visiems aktualių problemų sprendimo, didinant aplinkosauginį sąmoningumą bei skatinant komunikaciją apie įvairias aplinkos problemas.

Derėtų paminėti ir tai, jog viena iš Kongo baseino aplinkos problemų yra miškų naikinimas ir jo pasekmės žmonėms bei gamtai, – dar 2020 m. buvo pranešta apie didėjančius miškų nykimo rodiklius. Ši problema, be kita ko, nagrinėjama ir keliose pjesėse, kuriose nustatomos priežastys ir siūlomi būdai, kaipgi pažaboti šį procesą.

Taip, literatūra tikrai gali paskatinti žmones kovoti su klimato kaita ir sustiprinti aktyvistų darbą. Numatant jaunimo klimato aktyvizmo atsiradimą, ši dargi iliustruoja Švedijos atstovę Gretą Thunberg bei Kongo Demokratinės Respublikos atstovą Remy Zahiga [3].

Kai kurie autoriai taipogi rašo apie jaunus Afrikos veikėjus, kovojančius su klimato kaita ir kitais nusikaltimais. Ir tai yra puikus įrodymas, kad literatūra suteikia ir įkvėpimo, ir komunikacijos galimybę jaunimo klimato aktyvizmui Kongo baseine ir toliau už jo ribų.

Literatūros tekstai taip pat primena žmonėms apie jų santykį su gamta apskritai, įskaitant gyvūnus, upes bei žemę, parodydami, kaip neteisingas valdymas ir žmogaus bei gamtos ryšių nežinojimas įtakoja ekologinių problemų mastą.

Tiesa, skirtinguose literatūriniuose tekstuose ne tik nurodomi žmogaus ir gamtos teisių pažeidimai, bet ir vaizduojamos pažeidimų pasekmės. Negana to, jie gali padėti atskleisti neteisingas prielaidas bei įsisenėjusius mitus. Ir vienas iš tokių – klaidingas Afrikos gamtos įvaizdis, kuriame nėra jokio žmogaus buvimo pėdsakų, – pastarasis reprezentuoja itin ginčytiną apsaugos modelį Kongo baseine. Na, o jeigu tokie mitai bus panaikinti, gamtosaugininkai taps įtraukesni ir labiau gerbs vietinius bei čiabuvius ir jų žinių sistemas (ilgą laiką puoselėtas praktikas).

Šiaip ar taip, akivaizdu, jog pasaulinė klimato ir aplinkos krizė nėra tik kapitalizmo bei industrializacijos krizė. Tai ir kultūros krizė. Būtent todėl, ko gero, reikėtų atsisakyti kultūrinių metaforų ir filosofinių idėjų, kadangi jos jau nuo senų laikų skatino žmonių dominavimą ir gamtos bei gyvūnų išnaudojimą.

Žinoma, per filmus, muziką ir literatūrą žmonės susikūrė įvaizdį, kad jie yra atskirti nuo gamtos (galbūt dar ir pranašesni). Tačiau, visų svarbiausia, kad literatūra siūlo galybę būdų, kaip bendrauti apie sudėtingas problemas klimato krizės akivaizdoje. Tuo tarpu kartu su kitomis akademinėmis disciplinomis ir pastangomis – politine, moksline bei technologine – ji gali padėti apsaugoti Kongo baseino biologinę įvairovę ir žmones.