Londone gyvenančią tapytoją įkvepia instagrame rastos nuotraukos ir savo pačios „selfiai“

Laiko ir talentą tapyti atrado persikėlusi į Londoną

„Toks tas Londonas – ir myli, ir nekenti vienu metu“, – sako jau daugiau nei dešimtį metų šiame didmiestyje gyvenanti rinkodaros specialistė ir tapytoja Živilė Kasparavičiūtė.

Iš Alytaus kilusi moteris Jungtinės Karalystės sostinėje atsidūrė netikėtai – bebaigdama lietuvių kalbos ir reklamos studijas Vilniaus universiteto Kauno fakultete, atvyko čia trumpam pabūti pas jaunesniąją seserį ir užsidirbti. Kuriam laikui įsidarbino padavėja aludėje, vėliau grįžo į Lietuvą apsiginti diplominio darbo ir jau su diplomu rankose vėl atskrido į Londoną...

Būtent tuomet pradėjo savo karjerą rinkodaros srityje bei tapyti.

„Daug kas mano, jog su lietuvišku diplomu užsienyje įsidarbinti sunku. Man to nebuvo, darbą gavau greitai, tiesa, ne iškart pagal specialybę. Manau, kad daugelis darbdavių supranta, jog nesvarbu, kurį universitetą baigei, vis tiek iš pradžių dar esi „žalias“, – samprotavo lietuvė.

Grįžusi į Londoną ji vėl įsidarbino padavėja – šįkart viešbutyje, tačiau netrukus buvo perkelta dirbti rezervacijų administratore, po to dirbo kelete televizijų, kur buvo atsakinga už reklamos projektus. Darbas ėjosi puikiai, tačiau nuo per greito tempo ėmė jaustis pervargusi, be to norėjosi naujų įspūdžių. Tad apsisprendė keltis į Filipinus, jau buvo nusipirkusi ir lėktuvo bilietus, tačiau planus sujaukė netikėtas žmogiškųjų išteklių agentūros darbuotojo skambutis – jis nusižiūrėjo Živilę „LinkedIn“ platformoje ir pakvietė dirbti rinkodaros operacijų specialiste „Facebook“ kompanijoje. „Gavau pasiūlymą, kurio atsisakyti negalėjau. Ir atlyginimas, ir siūlomos karjeros galimybės buvo tikrai viliojantys. Tad į Filipinus nuskridau tik atostogų...“, – prisiminė ji.

Būtent Londone Ž. Kasparavičiūtė ėmėsi ir kūrybinės veiklos. Nors dailė traukė nuo mažens, lankė dailės mokyklą, vėliau nebeskyrė tam dėmesio. Tiesa, vis dar su malonumu lankydavosi meno parodose, muziejuose.

„Pabaigus studijas atsirado daugiau laisvo laiko, ėmiau savanoriauti Lietuvių jaunimo sąjungoje, rašiau straipsnius portalui londoniete.com ir tuo pačiu metu pradėjau tapyti...“, – pasakojo autorė. Iš pradžių ji daugiausiai tapė abstrakcijas, o dabar – portretus. Netrukus ją pastebėjo keletas galerijų savininkų bei meno kolekcininkų. Moteris yra surengusi parodų ir Jungtinėje Karalystėje, ir Lietuvoje, dalyvavusi įvairiuose grupinėse parodose ir projektuose, jos darbai yra pasklidę po visą pasaulį.

Karantino laikotarpis buvo itin produktyvus

Įkvėpimo tapytoja semiasi socialiniuose tinkluose, ypač instagrame – itin dažnai perpiešia juose rastas atsitiktines nuotraukas, tačiau jas transformuoja. „Šios nuotraukos duoda darbams pradžią, tačiau pabaiga gali nuvesti bet kur. Kūrybos procese darbai atsiskiria nuo to, kas juos įkvėpė ir ima gyventi atskirą gyvenimą“, – pasakojo dailininkė. Nors kiekviename darbe lieka nuotraukos detalių, atpažinti originalą ne visada yra lengva. Labai dažnai autorė tapydama naudoja ir savo pačios „selfius“.

„Man įdomu tyrinėti žmogaus emocinę būklę, lyginti fasadą su vidumi“, – sakė ji. Pirmieji jos darbai buvo gana niūrūs, tačiau laikui bėgant tapo nuotaikingesni. Ž. Kasparavičiūtė tapo akriliniais dažais, paviršių modeliuoja ne tik teptukais, bet ir tapybos peiliais. Kartais savo senus paveikslus pertapo. „Buvo, kad viena kolekcininkė panoro įsigyti vieną mano paveikslą, kurį pamatė internete. Tačiau jį jau buvau perdariusi. Visgi, jį pamačiusi, kolekcininkė vis tiek nusprendė jį nusipirkti“, – kalbėjo Živilė.

Moteris buvo itin produktyvi paskelbus pandemiją – kadangi socialinis gyvenimas buvo apribotas, visą laisvą laiką skyrė tapybai. Šis laikotarpis jai taip pat buvo proga susikoncentruoti į save, apgalvoti ko nori. „Buvo mažiau bėgimo, daugiau susikaupimo“, – apibūdino Živilė.

Pašnekovė tapo kasdien ir jau turi pakankamai darbų naujai parodai – dabar ieško jai tinkamos vietos. Parodą planuoja pavadinti „Karantino portretai“.

Šiuo metu ji tapo nedidelio formato darbus, tačiau svajoja įsirengti studiją, kur galėtų kurti žymiai didesnius paveikslus. Taip pat vis dažniau pamąsto apie meno rezidentūrą, yra net nusižiūrėjusi vieną Indijoje, kur norėtų pabūti vieną ar kelis mėnesius.

Kartais žmonės paprašo juos nutapyti, tačiau Ž. Kasparavičiūtė juos iš karto įspėja – portretas nebūtinai bus toks, kokį įsivaizduoja. „Čia kaip toje istorijoje apie Winstoną Churchillį – jis pasamdė dailininką ir norėjo portreto labai pakylėto, tačiau gavo žmogišką, ir buvo labai nusivylęs, – juokėsi dailininkė. – Mano stilius yra siurrealistinis, žmones aš vaizduoju pažeidžiamus.“

Ji pati nesigėdija parodyti emocijų ir nevaidina, jog viskas gerai, kai taip nėra. O gyvenimas Londone jai buvo tarsi mokykla. „Ilgą laiką turėjau didelį nesaugumo jausmą, kuris labai vargino. Čia turi labai aiškiai žinoti kur eini ir mokėti save apsiginti“, – tvirtino ji. Londoną jį apibūdino kaip didmiestį, kur labai daug galimybių, bet kur taip pat gali save nesunkiai pamesti. „Nors gyvenau jau gerokai ramiau, prasidėjus pandemijai vėl užplūdo nerimas“, – neslėpė ji.

Labiausiai laiką leisti patinka su lietuviais

Į Lietuvą moteris skrisdavo bent dukart per metus, tačiau dabar buvo jau senokai. „Man labai patinka Vilnius, Užupis. Visai norėčiau gyventi tarp Londono ir Vilniaus, – sakė ji. – Tačiau kokia bus ateitis, dabar sunku nuspėti.“ Živilė penkerius metus draugavo su Londone gyvenančiu italu, tačiau santykiai neseniai iširo. Nors nėra turėjusi artimų santykių su anglais, juos įvardijo kaip galantiškus, turinčius gerą humoro jausmą, pagarbiais besielgiančius su vaikais. „Jie niekuomet neužrėktų ant vaiko, kaip tai daro lietuviai“, – mano ji.

Kita vertus, lietuvius ji vertina už atvirumą ir jos artimiausią aplinką sudaro būtent tautiečiai. „Londone yra didelė lietuvių bendruomenė. Yra ir profesionalų, užimančių aukštas pareigas, ir dirbančių juodus darbus. Vieni puikiai integruojasi, tačiau yra tokių, kurie gyvena lietuvių rajone, eina apsipirkti į lietuviškas parduotuves, o pasilinksminti – į lietuviškus klubus ir per daugybę metų net neišmoksta anglų kalbos“, – pasakojo ji.

Moterį stebina Lietuvos politikų nenoras leisti žmonėms turėti dvigubą pilietybę. „Tai – didelė klaida, lietuvybė ir lietuvių kalba nyksta. Leidimas turėti dvigubą pilietybę padėtų jas išlaikyti“, – įsitikinusi ji. Moteris prisiminė, kad per referendumą dėl dvigubos pilietybės prie Lietuvos Ambasados Jungtinėje Karalystėje driekėsi ilgos eilės atėjusiųjų balsuoti – šis klausimas čia gyvenantiems lietuviams – be galo svarbus.

Živilė dažnai apsilanko lietuvių bendruomenės renginiuose (tiesa, pastaruoju metu dėl karantino ribojimų jų vyko itin mažai), taip pat laisvalaikiu mėgsta būti gamtoje, užsiima joga ir meditacija, domisi sveika mityba. „Valgau daug daržovių, įvairių žalumynų, mėsa beveik išnyko iš raciono, tiesa, kartas nuo karto vis dar suvalgau kepsnį ar kitą mėsišką patiekalą restorane, taip pat labai mėgstu meksikietišką maistą“, – sakė ji.