Loreta FOKIENĖ: ...Kai sustoja laikas

Kai antrą Naujųjų metų dieną jauniausias sūnus pasakė, kad eis pasivaikščioti, labai nesigilinau – laukė ilgas darbų sąrašas

Išėjo ir išėjo. Net neužfiksavau, kada grįžo. Ir nesigilinau, kam jam reikia maišelio. Reikia, tai reikia – mintys buvo užimtos straipsnio rašymu, o ne vaiko veiksmais. Paprašė maišelio, suradau, padaviau ir jau ruošiausi grįžti prie kompiuterio. Tada jis paklausė, ar noriu sužinoti, ką įdomaus veikia lauke.

Suklusau, kai sūnaus rankose pamačiau nemažą sprogusių fejerverkų liekanų glėbį:

- Jie tiek linksmai šaudė, kad pamiršo sutvarkyti. Aš renku, tik jau nebetelpa į kuprinę, todėl reikia dar ir maišelio. Einu ir vėl – ten jų dar daug yra...

Deja vu jausmas sugrąžino keletą metų atgal

Kai sausio 1-ąją kartu su berniukais vaikščiojome ir į maišus krovėme tai, kas buvo likę po garsios naktinės šventės... Mokiau vaikus tvarkyti aplinką, rinkti šiukšles, kurių patys nemėtome, tačiau pastebime vaikštinėdami. Kai tąkart sušalome ir grįžome namo, jis vienas tęsė darbą... Tą sausį jam buvo 7-eri, o šiandien 10.

- Mama, aš jau vakar mačiau tas šiukšles, bet tu kalbėjai telefonu ir nežiūrėjai, kai rodžiau... O dabar Tu dirbk, aš surinksiu. Žinau, kad negali eiti kartu...

Laikas sustojo. Kaip ir aš. Žiūrėjau į savo vaiką ir net nesupratau ką jaučiau. Būna akimirkų, kai akys pasidengia lengvu gerumo rūku. Dar nesu radusi žodžių tai ypatingai būsenai nusakyti. Ją galima tik jausti. Tuo metu visos buvusios ir būsimos valandos susirenka į akimirkos tašką, kuriame telpa tiek daug patirties...

Jis išėjo rinkti šventės šiukšlių

Tų, kurių mes nepastebime eidami. Nes esame ne einamame take ir gyvoje akimirkoje, o savo nesibaigiančiose mintyse... Vaikas dar matantis. Todėl eina ir pakelia tai, ko nepastebime. Mes, suaugę, nesame blogi ar nenorintys tvarkytis. Mes skubame ir tikrai nematome šiukšlių. Juk aš vakar nemačiau, kai drauge vaikštinėjome, nors dar visai neseniai pati vesdavausi vaikus jų rinkti...

Ir žinai ką? Ar svarbu tai, kad jis vis dar sunkiai skaito, kasdien valandų valandomis nori žaisti savo virtualius žaidimus ir klausyti man nesuprantamų youtuberių?

Taigi ne! Svarbu kas kita – jis gyvas ir jautrus tam, ką mato. Tokiems dalykams nepadės skaitomos knygos ar taisyklingai rašomi sakiniai. Tam reikia jausti tikrą pasaulį. O tai jis moka labai gerai.

Grįžęs pasakė:

- Aš noriu daryti ką nors gero kitiems. Jei tik apie save galvočiau, būtų labai liūdna gyventi... O dabar mes visi dėl vienas kito esame...

Geresni daromės tada, kai kas nors šalia mūsų yra geras. Tada plačiau veriasi akys ir pasimato kiek daugiau, nei įprastas kasdienos takas. Juk būna – eini ir net šaligatvio plytelių nematai – ką ten apie gėles prie tako kalbėti!..

Ištrauka iš mano knygos ,,GYVENK. Širdį šildančios istorijos"

Verta išsaugoti nutikimus, kurie šildo ir padeda priimti akimirkas, kai tas pats vaikas jau paauglys įjungia atšiaurumą, apsistato sienomis. Jame vis dar yra ta geroji patirtis. Ji peržiemojusi vėl nušvis sau pačiam ir pasauliui...