Loreta FOKIENĖ: ...STIPRYBĖS

Kai atsigręžiau į save ir nustojau ieškoti drąsinimo, paguodos ir galios šaltinio išorėje, pastebėjau, kad yra tam tikrų ritualų, simbolių, kurie mane užpildo

Taip, jie ne viduje, tačiau tik aš esu atsakinga už jų susikūrimą aplinkoje.

Ilgą laiką maniau, kad gėlės – mano silpnybė. Gavusi žiedą ar visą puokštę dovanų pati tarsi gėlė pražysdavau šypsena ir švelnumu. Kad ir kaip iki tol jausdavausi, į rankas paėmusi žiedą širdis tarsi saulės paglostyta sušildavo ir prasiverdavo... Žinau – gėlės laikina, greitai nuvysta, tenka išmesti, bet! Jos tokios ypatingos, maitinančios sielą, glostančios jausmus ir visą aplinkinę erdvę... Be to – tai puikus būdas save įkvėpti, apdovanoti, nudžiuginti ar net nustebinti.

Kai trys jaunėliai buvo dar nedidukai, gėlės man buvo prabanga

Jos kainuoja. O žydi vos kelias dienas... Ir... perkant žiedą nesigauna už tuos pinigus įsigyti maisto... Bet! Šildžiau save... Vienu žiedeliu.

Stovėdavau prie gėlininkės prekystalio, akimis glostydavau nuo pumpurų sklindantį švelnų aromatą, visa savo esybe gerdavau spalvas, be žodžių kalbindavau žiedus ir tik iki soties atsibuvusi jų erdvėje tyliai ištardavau:
– Man štai šį žiedą, prašau...

Po kurio laiko gėlių pardavėja mane jau pažinojo. Pirkau švelnius pumpurus sau ir dovanojimui. Atrodė – gamtos spalvos ir gležnas grožis – kiekvienai moteriai pati trokštamiausia dovana. Žinoma, ne visos jas taip sureikšmina. Kiekviena turime savų vidinės šilumos ritualų ir stiprybės šaltinių. Ir tik taip – ne silpnybių – o stiprybių!

Paūgėję mažieji berniukai patys viena ar kita proga man puokštes ėmė dovanoti

Kartą netyčia nuklausiau, kaip tarėsi, ką išrinkti man gimtadieniui:
– Taigi žinai – mama nori dovanų sutvarkytų namų ir gėlių! – aiškino vienas.
– Kokios tos moterys įdomios – kokia nauda iš gėlių, jei reikės išmesti? – bandė suprasti kitas.
O trečias viską sudėliojo į vietas:
– Svarbiausia žmogui dovanoti tai, kas jam patinka, o ne tai, ko mes norėtume.

Pati sau nusišypsojau tai išgirdusi ir pasijutau tarsi įsisupusi į jaukų meilės ir dėmesio pledą. Kaip vis dėlto svarbu sau leisti tai, nuo ko šypsosi širdis... O vaikai – jie gyvena ir mokosi ne iš mūsų žodžių...

Iš vaikų išmokau, kad gyvenimas yra paprastas

Ir vyksta jis ne kažkada ateityje, kai jau galėsiu sau leisti kažką ypatingo, o tiesiog dabar – šią akimirką, kai rašau, dairausi po kambarį, jaučiu save ir supančią aplinką. Tame paprastame buvime jau nekyla ypatingų norų ir tikslų, nes tikroji prasmė yra gyventi savo gyvenimą, o ne...