Marijos Stiuart pralaimėjimas, pirmosios „Formulės 1“ lenktynės ir pasikėsinimas į Joną Paulių II

1110 m. Jeruzalės karalius Balduinas I užėmė Beirutą ir sustiprino kryžiuočių kontrolę Levante

1110 m. gegužės 13 d. Jeruzalės karalius Balduinas I užėmė Beirutą iš Fatimidų kalifato, padedamas Genujos laivyno. Tai nebuvo vien eilinis karinis laimėjimas – Beirutas buvo strategiškai svarbus Viduržemio jūros rytinės pakrantės uostas, leidęs kontroliuoti prekybą, tiekimą ir judėjimą tarp kryžiuočių valdytų teritorijų.

Genujiečių dalyvavimas šiame žygyje parodė, kad kryžiaus žygių epochoje religiniai šūkiai dažnai ėjo kartu su ekonominiais interesais. Italijos jūrinės respublikos siekė uostų, prekybinių privilegijų ir įtakos Artimuosiuose Rytuose, o Balduino I pergalė Beirute sustiprino Lotynų Rytų valstybių pozicijas regione.

1501 m. Amerigas Vespučis išplaukė į Vakarus ir prisidėjo prie Amerikos kaip naujo žemyno suvokimo

1501 m. gegužės 13 d. Amerigas Vespučis, šį kartą plaukdamas po Portugalijos vėliava, leidosi į kelionę į Vakarus. Šios ekspedicijos buvo svarbios ne todėl, kad jos vienintelės atvėrė Europai naujas žemes, o todėl, kad padėjo suprasti esminį dalyką: Kristupo Kolumbo pasiektos teritorijos nebuvo Azijos pakraštys.

Vespučio kelionių aprašymai prisidėjo prie idėjos, kad už Atlanto yra atskiras žemynas. Vėliau jo vardas tapo pagrindu Amerikos pavadinimui, o tai rodo, kaip kartais istorijoje ne tik atradimas, bet ir jo interpretacija nulemia, kieno vardas lieka žemėlapyje.

1568 m. Marija Stiuart pralaimėjo Langsaido mūšį ir neteko realios galimybės susigrąžinti Škotijos sostą

1568 m. gegužės 13 d. Škotijos karalienė Marija Stiuart buvo nugalėta Langsaido mūšyje. Tai buvo vidaus karo dalis tarp Marijos Stiuart šalininkų ir jos sūnaus Jokūbo VI rėmėjų. Mūšis buvo trumpas, bet jo politinės pasekmės buvo milžiniškos – Marijos Stiuart bandymas grįžti į valdžią žlugo.

Po pralaimėjimo Marija Stiuart pabėgo į Angliją, tikėdamasi Elžbietos I paramos, tačiau vietoje politinio prieglobsčio ji atsidūrė ilgame kalinime. Jos istorija vėliau virto viena dramatiškiausių XVI a. Europos dinastinės kovos bylų, kurioje susipynė religija, paveldėjimo teisė, Anglijos saugumas ir Škotijos ateitis.

1612 m. Mijamoto Musašis Ganriu saloje nukovė Sasakį Kodžirą legendinėje samurajų dvikovoje

1612 m. gegužės 13 d. Japonijoje, Ganriu salos pakrantėje, įvyko viena garsiausių samurajų istorijos dvikovų. Mijamoto Musašis susikovė su Sasakiu Kodžiru, garsėjusiu kaip vienas pavojingiausių kalavijo meistrų. Dvikova baigėsi Kodžiro žūtimi ir dar labiau sustiprino Musašio, kaip neprilygstamo kovotojo, reputaciją.

Šis įvykis vėliau tapo ne tik karinės istorijos epizodu, bet ir japonų strateginės minties simboliu. Mijamoto Musašis liko žinomas ne vien kaip karys, bet ir kaip „Penkių žiedų knygos“ autorius – žmogus, kurio mąstymas apie kovą, discipliną ir sprendimo akimirką peržengė samurajų epochos ribas.

1846 m. JAV paskelbė karą Meksikai ir pradėjo teritorinį Šiaurės Amerikos perskirstymą

1846 m. gegužės 13 d. Jungtinės Amerikos Valstijos paskelbė karą Meksikai. Konflikto priežastimi tapo ginčas dėl Teksaso aneksijos ir Meksikos karinio įsiveržimo, tačiau tikrasis karo mastas buvo gerokai platesnis – JAV siekė įtvirtinti savo ekspansiją į vakarus.

Karas baigėsi milžiniškais teritoriniais pokyčiais. Jungtinės Amerikos Valstijos po konflikto išplėtė savo valdas, o Meksika neteko didžiulių žemių, kurios vėliau tapo svarbia JAV pietvakarių dalimi. Gegužės 13 d. sprendimas paskelbti karą tapo vienu svarbiausių XIX a. Amerikos geopolitinių lūžių.

1888 m. Brazilijoje „Auksiniu įstatymu“ panaikinta vergovė

1888 m. gegužės 13 d. Brazilijos imperijoje priimtas „Auksinis įstatymas“, kuriuo oficialiai panaikinta vergovė. Brazilija buvo paskutinė nepriklausoma Amerikos valstybė, atsisakiusi šios sistemos, todėl sprendimas turėjo ne tik nacionalinę, bet ir viso žemyno istorinę reikšmę.

Tačiau pats įstatymas neišsprendė socialinės nelygybės. Buvę vergai negavo žemės, turto ar veiksmingos valstybės paramos integracijai, todėl vergovės panaikinimas atvėrė naują kovos etapą – jau ne dėl teisinės laisvės, o dėl realių galimybių visuomenėje.

1917 m. Fatimoje trys vaikai pranešė apie pirmąjį Marijos apsireiškimą

1917 m. gegužės 13 d. Fatimoje, Portugalijoje, trys vaikai pranešė apie pirmąjį Dievo Motinos apsireiškimą. Šis įvykis vėliau tapo vienu garsiausių katalikiškojo pasaulio religinių reiškinių, pritraukusiu milijonus tikinčiųjų ir pavertusiu Fatimą vienu svarbiausių piligrimystės centrų Europoje.

Fatimos istorija vystėsi Pirmojo pasaulinio karo, revoliucijų ir politinio nestabilumo fone, todėl jos žinia greitai įgijo platesnį atgarsį. Gegužės 13-oji katalikų pasaulyje iki šiol siejama su Fatimos apsireiškimų pradžia ir religine tradicija, kuri peržengė Portugalijos ribas.

1940 m. Vokietijos kariuomenė kirto Mozą, o Winstonas Churchillis pasakė vieną garsiausių karo kalbų

1940 m. gegužės 13 d. Vokietijos kariuomenė kirto Mozos upę ir pradėjo lemiamą Prancūzijos puolimo etapą. Tai buvo vienas svarbiausių Antrojo pasaulinio karo momentų Vakarų fronte, nes vokiečių puolimas pralaužė sąjungininkų gynybos planus ir atvėrė kelią greitam Prancūzijos žlugimui.

Tą pačią dieną Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Winstonas Churchillis Bendruomenių rūmuose pasakė kalbą, kurioje pareiškė galintis pasiūlyti tik „kraują, triūsą, ašaras ir prakaitą“. Ši kalba tapo britų pasipriešinimo simboliu tuo metu, kai Europa griuvo po nacistinės Vokietijos smūgiais.

1950 m. Silverstoune įvyko pirmosios „Formulės 1“ pasaulio čempionato lenktynės

1950 m. gegužės 13 d. Silverstouno trasoje Jungtinėje Karalystėje įvyko pirmosios oficialios „Formulės 1“ pasaulio čempionato lenktynės. Jas laimėjo italas Giuseppe Farina, kuris tais pačiais metais tapo ir pirmuoju „Formulės 1“ pasaulio čempionu.

Šis startas davė pradžią vienai technologiškai pažangiausių ir komerciškai galingiausių sporto šakų pasaulyje. „Formulė 1“ nuo pat pradžių buvo daugiau nei lenktynės – tai buvo inžinerijos, greičio, automobilių pramonės, valstybių prestižo ir didžiųjų rėmėjų arena.

1981 m. Šv. Petro aikštėje įvykdytas pasikėsinimas į popiežių Joną Paulių II

1981 m. gegužės 13 d. Šv. Petro aikštėje Romoje Mehmetas Ali Ağca šovė į popiežių Joną Paulių II. Pontifikas buvo sunkiai sužeistas ir skubiai nugabentas į Agostino Gemelli universitetinę kliniką, kur jam atlikta neatidėliotina operacija. Popiežius išgyveno, nors išpuolis sukrėtė visą katalikų pasaulį.

Šis pasikėsinimas tapo vienu garsiausių XX a. politinių ir religinių išpuolių. Vėliau Jonas Paulius II viešai atleido užpuolikui, o pats įvykis ilgai kėlė klausimų dėl galimų platesnių politinių sąsajų Šaltojo karo kontekste.