Marius BALKEVIČIUS: Apie santykių lopymą ir gyvenimą su vinimis batuose

Pastaruoju metu šmėžuoja gan populiari frazė, kad anksčiau žmonės sugędusius daiktus taisydavo, saugodavo, o dabar, suprask, dauguma juos „išmeta“

Ir ši mintis, žinoma, su vedama paralele į santykius. Taip, yra tame tiesos - bet yra ir kita medalio pusė. Ir aš neliesiu temos apie tai, kad va seneliai gyveno kaime, jodavo arkliais ir susipykę su Onute, maksimaliai ką galėjo padaryti - tai nujoti pas Marytę į gretimą kaimą. Taip - nebuvo tų smart telefonų, šimtų „draugų“, tūkstančių "like" soc. tinkluose ir to regimo galimybių miražo, kuriančio netikrą saugumo jausmą ir skatinančio žmones per daug savęs neapsikrauti. Tad ir sukdavosi žmonės daugiausia savo kaimuose - nei matydami ar galėdami kažkur toliau ištrūkti, nei galų gale žinodami apskritai, ar gali išvis būti kažkaip kitaip.

Kodėl reikia būti santykiuose, jei būti juose žmonėms paprasčiausiai nesinori?

Bet pakalbėkime apie tą kitą medalio pusę - kodėl reikia būti santykiuose, jei būti juose žmonėms paprasčiausiai nesinori? Ką, aš - privalau stengtis norėti? Ar stengtis norėti mylėti?

Sovietmečiu moterys kentėdavo alkoholizmą, smurtą, skurdą, kažkokius vyrų pasilakstymus, bet „išlaikydavo“ nesubyrėjusią „šeimą“ - tai dabar ką - reikia visiems tą epochą romantizuoti? Vyrišką smurtą arba moteriškas neištikimybes - atleisti? Aš suprantu, kai žmonės lengvabūdiškai ir nebrandžiai lekia per vienas kitą - be jausmų, vertybių, prasmės - tokie tikrai žavesio nekelia. Bet viskam yra ribos ir tos ribos, asmeniškai, bent jau man - geležinės. Nėra pateisinimų tam tikriems dalykams ir taškas. Ir jokių „taisymų“ čia nebus.

Galim žaisti liberalizmą, vaidinti tolerancijos spektaklius, bet jei žmogus mane išduoda - aš jau nustosiu ieškoti priežasčių savyje - aš išeisiu. Ir taip - neatleisiu, „netaisysiu“ . Atleisti galimą klaidą, bet ne pasirinkimą. Klaida - kai mes nuperkame ne tuos kvepalus, perkepame blynus, ar supykę pasakome nesąmonę. Klaida - kai pamiršti išjungti lygintuvą, neišgirsti kažko svarbaus, nesusigaudai laiku, apsižioplini, pameti, egoistiškai pasielgi kitą kartą. O tokie dalykai kaip sisteminga nepagarba, dviveidiškumas, melas, toksiškumas, ta pati neištikimybė - „netaisomi“ .

Ir čia iškarto iššoks krūva tų, kurie sakys „Na visko gi būna“, „Nėra vieno kalto“ , „Abu visada kalti“ ir kad viską galima sutaisyti

Bet jei žmogus psichiškai sveikas - taisyti jis visko iš eilės nepuls. Dar kartelį - ištaisyti galima klaidas - ne pasirinkimus, ne apsisprendimus. Žmogus, kuris planavo, galvojo, ruošėsi, slėpėsi, strategavo, gudravo - jau nebe jūsų žmogus. Jis sąmoningai jus išdavė. Jis pats apsisprendė šiam veiksmui, nebijodamas prarasti jūsų ir sugrūsdamas viską kas tarp jūsų buvo - į šiukšlių dėžę.

Ar įmanoma užmerkti akis, susitaikyti, atleisti ir gyventi toliau? Žinoma įmanoma. Įmanoma ir su perplyšusiais batais ir džinsais į darbą eiti, kaip tai ir buvo daroma sovietmečiu. Su mašina išpuvusiu dugnu važinėti. Kam keisti, kai važiuoja. Kam pirkti naujas kelnes, jei senos dar laikosi. Juk galima jas lopyti ir lopyti. Vinis batuose vis pakalti ir pakalti, o kai pradeda durti - pasitepti žaizdą zelionke ir pakentėti - ne tik batas kaltas - mes juk "abu kalti". Ir viltis, kad su tais batais nukeliausi toli toli.

Nepirkime naujų batų - taisykime senus iki pat paskutinio, net kai jie durs tiek, kad kraujavimas jau grės mūsų gyvybei. Svarbu - taisyti, prisitaikyti, susigyventi. Susigyventi, bet negyventi. Nes norėti būti neišduotam, nesutryptam, nesunaikintam - per daug. Taip negražu, taip - įžūlu, lengvabūdiška ir neatsakinga.

O tiesa gan paprasta - niekas taip nenori atleisti, niekas taip nenori taisyti visko, kaip patys tie, kurie myli, kurie ir nudega, nukenčia ir yra įskaudinti. Patikėkit - jie viską atiduotų, kad grįžtų ten, kur jie buvo. Jie yra tie, kurie nori to labiausiai - ir kai jie randa jėgų lipti per save, ryžtasi normaliam ir tikram gyvenimui - aš juos suprantu. Ir kai vieną dieną, eidami eilinį kartą pas siuvėją, jie staiga pasuka konteinerio link - aš juos irgi suprantu. Nes ne viskas šiame pasaulyje amžina ir ne viskas visuomet, kaip bebūtų gaila, sutaisoma.

77.lt turi leidimą platformoje dalintis autoriniais Mariaus Balkevičiaus tekstais.