Marius BALKEVIČIUS: Ir jūs niekada nebūsite vienišas

Yra tokia teorija, kuri sako, kad būk tu koks nori, veik gyvenime, ką nori, sukurk santykius, kokius tik nori - vienišumo tau išvengti nepavyks

Kai kas sako, kad tai ir normalu, žmogus gimsta ir miršta vienas, galbūt tuomet ir gyvena panašiai - jį supantys aplinkiniai žmonės tik pakeleiviai?

Man vienišumas - tai mano paties energijos deficitas. Aš arba jos pats nepasigaminau, arba per daug netaupiau. Bendravimas - tai energijos mainai, žmonės visada šliesis prie energijos ir vengs tų, kurie jos neturi ir prašo patys.

Kad būtų paprasčiau - pamenate vaikų darželio laikus?

Kai pas mus būdavo daug saldainių - visi vaikai pasidarydavo geriausi mūsų draugai. Draugauti nori visi - ypač, jei tuos saldainius mes dosniai dalinam. Niekas negaus tiek daug liaupsių, dėmesio, kiek saldainių turėtojas. O tuomet saldainiai baigsis - ir draugų liks mažiau - liks tik vienas berniukas su akinukais ir maža strazdanota mergytė su supintom kasom. Su jais galima tiesiog bendrauti, kalbėtis, tyliai būti kartu - jie su jumis būna ir be saldainių - su jais ir bendraukite.

Taip ir su energija. Kartais ji baigiasi - tuomet niekas nerašo, neskambina, neatvažiuoja. Mes pasidarome niekam nereikalingi. Gal tik tam berniukui su mergaite, kurie pasiliko kartu. Čia, žinoma, metafora, po ja gali būti bet kuris žmogus, kuris šalia jūsų ne dėl naudos sau, o todėl, nes likti buvo jo paties pasirinkimas.

Atidžiai stebėkite, kas lieka šalia, kai baigiasi saldainiai

Kartais gali būti ir taip, kad liksite tik jūs pats. Ką gi - tuomet būkite ir draugaukite su savimi. Tol, kol vėl prisipildysite gyvenimiškos energijos. Kol nuspręsite, kam ją dovanoti šįkart. Kol suprasite, kad visi žmonės gyvenime yra vieni, o harmoningai gyvena tie, kurie išmoksta saldainių dalybų meno - mato ir brangina tuos, kurie liko šalia ir nepalūžta net tada, kai lieka visiškai vieni. Jie išmoko tai priimti, kaip neišvengiamus gyvenimo etapus ir pamokas, ir suprato, kad tai laikina, tai būtina, ir kad to reikia jam pačiam. Kaip ir mūsų senam darželyje, saldainiai ir žaidimai baigėsi, laikas pietų miego - laiko sau. Kai kas nemiegodavo, žiūrėdavo liūdnai į lubas ir laukdavo, kol pabus kiti - ir jis vėl turės kompaniją ir galimybę gauti dėmesio. Man asmeniškai, pietų miegas buvo pats niūriausias laikas, bet jis mane išmokė vieno paprasto dalyko - gyvenime bus nemažai pietų miego ir daug mažiau tų, kurie bus šalia po to, kai jis baigsis. Išmokimas tuos žmones atpažinti, saugoti - būtinas, jau nuo pačių mažiausių mano dienų. Tas užtikrins, kad aš niekada nebūsiu vienišas. Netgi tada, kai būsiu vienas.

77.lt turi leidimą platformoje dalintis autoriniais Mariaus Balkevičiaus tekstais.