Marius BALKEVIČIUS: Sakoma, kad pati geriausia pagalvė – švari sąžinė

Žinoma, jeigu tokia apskritai yra ir jei ji išties švari

Kartais žmonės gali jos ir neturėti. Ir pūsti sau ramiai į akį, pridergę kitam į jo sielą. Arba imituoti ją turintys, vaidinti labai rūpestingus ir jautrius, empatiškus, ir viską imančius giliai į savo širdį.

Bet gal tebunie tai bėda tik to, kas ja, deja, liko neapdovanotas. Mus mamos pagimdė juk ne tam, kad nuolat būtume nesveikos ar neišsivysčiusios sąmonės sugertukais ar pašluostėm – palikime tą žmogų tiesiog su pačiu savimi. Ir išeikime taip, kaip šįkart norime to mes patys. Ir jeigu norime tiesiog viską mesti ir pradingti – būtent taip ir padarykime.

Nesuprato, nereagavo, negirdėjo, nenorėjo – puiku, ateina laikas, kai viskas prarūgsta tiek, kad visi kamščiai nuo butelių nušokinėja, ir jūs kaip šampano kamštis šaunate kuo toliau nuo to raugo. Ir beskrendant dar girdite kvietimus susitikti, pasišnekėti, viską aptarti. Bet aptarti ką? Kad tiek metų tu buvai šūdo gabalas, bet dabar rimtai svarstai galimybę virsti tortu? Ar eilinį kartą vėl bandysi vartyti, kad kalti visada abu? Susitikti, kad kažką dar kartą pasiaškinti, pasiteisinti? Kodėl aš nenoriu šitos beprasmybės ir pragaro? Tos mūsų išsigimusios tikrovės, to netikro, liguisto ir nepagydomai sergančio mūsų pasaulio? Ir tos būsenos, kai nebenori absoliučiai nieko? Nei būti, nei kažką kalbėtis ar ginčytis, dėl to, kas kitiems visada buvo elementaru?

Išeikite tyliai

Be mandagių pasiteisinimų, savęs graužaties, atsiprašymų ir pasiaiškinimų. Žmonės nėra visiški idiotai – jie patys žino, ką jie padarė ar nepadarė, kokie buvo ir kaip elgėsi. Jūsų gulbės giesmė paskutinį kartą lieti skausmą tam, kuris jus sužlugdė – tai tik dar viena apgailėtina silpnybės akimirka.

Palikite žmogų su jo „sąžinės pagalve“ – vieną. Tegul pučia sau į akį ir sapnuoja savo tiesą. Kai meluoti, manipuliuoti, dėlioti ir konstruoti nebeliks kam. Kai vienintelis žiūrovas bus jis pats ir galės pats su savim aiškintis, koks jis teisus ir nekaltas, ir kokie neteisingi ir žiaurūs kiti. Galės gyventi savo mele ir iliuzijose, kad jis tik nekalta auka, – juk išėjote tai jūs! Jūs viską metėte, spjovėte, ir dar „nei žodžio“ nepasakėte, įsivaizduojate? O visi aplinkiniai gūžčios pečiais, nesupratę, kaip čia taip jūs pasielgete. O pasielgėte jūs kaip tik labai šauniai, jūs išlipote iš srutų duobės. Kvapas dar kurį tai laiką laikysis, bet po kurio tai laiko šansai pradėti normalų visavertį gyvenimą – stipriai padidės.

Stengėtės tiek laiko garsiai, o dabar išeikite tyliai

Pasitikite žmones, beje, – irgi tyliai. Kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad garsaus kalbėjimo šiais laikais apskritai niekas negirdi. Negirdi maldavimų, ašarų, prašymų, negirdi vilties ir svajonių, mūsų kantrybės, tūkstančių atleidimų ir nuolaidžiavimų, negirdi širdies plakimo, alsavimo, nemigos ir mūsų lėtos mirties.

Šiandien žmonės geriausiai girdi tylą. Ir savo sąžinę vėlai vakarais, žinoma, jeigu tokia yra. Jos gali ir nebūti.

77.lt turi leidimą platformoje dalintis autoriniais Mariaus Balkevičiaus tekstais.