Marius BALKEVIČIUS: Tu neatrašei į mano paskutinę žinutę, o kitos…aš jau ir nebesiunčiau

Štai ir viskas. Ilga ir keista mūsų kelionė baigėsi - mes išnykome iš vienas kito pasaulio

Visada galvojau, koks bus tas mūsų finalas, o jis va toks, paprastas..turbūt ir savalaikis. Aš vis dar ieškau atsakymo...bet kai išties gerai pagalvoju - juk kiekviena mūsų diena, smulkmena, kiekvienas poelgis - ir buvo atsakymas. To, ko mes vienas kitam nerodėm akivaizdžiai, o gal tiesiog nesugebėjom ar nenorėjom pamatyti.

Nematėm vienas kito pauzėse, žestuose, tarp eilučių, ant bangos arba visiškai palūžusių. Kai vienas iš mūsų viltingai ieškodavo kito žvilgsnio, kitas abejingai studijuodavo virtualų pasaulį. Kai kuris nors atverdavo savo sielą, kitas skubėdavo kuo greičiau papasakoti savąją istoriją. Mūsų bendravimas, pokalbiai, net tuomet buvęs puikus seksas - viskas vedė į šią pilką akimirką - logiškai, tiksliai ir tolygiai. Mūsų trajektorijos buvo pasmerktos, evoliuciją keitė revoliucija, aistras ir intrigas - rutina ir visko savaime Suprantamybė. Mes ėjome ne į vienas kitą, o vienas priešais kitą - o tai ne tas pats. Tada pagalvoji, kad ir to mūsų gailesčio ar gedulo gal ir neturėtų būti...bet jis yra. Toks jausmas, kad visgi galėjom kitaip, kad abu miegojom, snaudėm, nesupratom, laiku kažkodėl nesusivokėm... Kad net ir su kitais žmonėmis bus tie patys dubliai, tie patys epilogai ir visa ši laikinumo beprasmybė.

Sakoma, į tą pat upę neįbrisi

O mes vienas kitą ištaškėme tiek, kad įbristi atgal jau ir nebūtų kur - nei vienas jau negrįšime atgal. Aš žinau, kad tai buvo paskutinis mūsų momentas ir jaučiu, kad tą žinai ir tu. Mes net gęsome tolygiai - tarsi kažkas būtų užpūtęs žvakes, nuleidęs užuolaidas ir visas mūsų pasirodymas vieną akimirką stojo. Nebuvo nei ovacijų, nei padėkų, nei dramatiškų kalbų su ištaigingu pokyliu po spektaklio. Nebuvo nieko. Tik mintis, kas būtų, jeigu būtų..Jei aš tada tave būčiau išgirdęs. Jei tu tada mane būtum supratus. Jei mes būtume nepramiegoję kasdien tų velniškai svarbių smulkmenų, kurias aš retkarčiais dabar prisiminsiu. Kiekvieną dieną.

Žinai, mes paruošėme vienas kitą visai svetimiems žmonėms

Jau subrendusius, tobulus, patyrusius, neklystančius, suprantančius, pasitikinčius, netgi atradusius ramybę. Mes nugludinom vienas kitą iki begalybės - savo aštriu ego, prastai girdinčiom ausim ir apsiblaususiu žvilgsniu, kuris nematė to, kas taip akivaizdu dabar. O šiuo metu aš viliuosi tik vieno - kad tos mūsų pamokos ir ta vienas kito praradimo auka - visgi ne beprasmė. Kad viskas dėl kažkokio aukštesnio ir kilnaus tikslo. Tai turbūt vienintelė mintis suteikianti man jėgų niekada daugiau tavęs neieškoti.