Markizas de Sadas tapo viena skandalingiausių Apšvietos epochos figūrų ir davė vardą sadizmo sąvokai

1740 m. birželio 2 d. gimęs Markizas de Sadas priklausė senai Prancūzijos aristokratų giminei

Donatienas Alphonse’as François de Sade’as gimė 1740 metų birželio 2 dieną Paryžiuje aristokratų šeimoje. Jo tėvas buvo diplomatas ir karininkas, o motina priklausė artimam karaliaus rūmų aplinkos sluoksniui. [1]

Vaikystėje būsimas Markizas de Sadas augo tarp aukštuomenės privilegijų, religinio auklėjimo ir griežtos aristokratinės disciplinos. Jaunystėje jis mokėsi jėzuitų kolegijoje, vėliau tarnavo kariuomenėje ir dalyvavo Septynerių metų kare.

Dar ankstyvame amžiuje jis išgarsėjo ekstravagantišku elgesiu, seksualiniais skandalais ir konfliktu su moralinėmis bei religinėmis normomis. Šie aspektai ilgainiui tapo neatskiriama jo reputacijos dalimi visoje Prancūzijoje.

Skandalai ir teismai Markizą de Sadą didžiąją gyvenimo dalį laikė kalėjimuose

XVIII amžiaus Prancūzijoje Markizas de Sadas nuolat konfliktavo su valdžia dėl seksualinių skandalų, smurto kaltinimų ir viešo elgesio. Viena garsiausių bylų kilo po incidento Marselyje 1772 metais, kai jis buvo apkaltintas prostitučių nuodijimu afrodiziakais ir seksualiniu smurtu.

Dėl tokių bylų jis buvo ne kartą suimtas, bėgo iš kalėjimų ir ilgus metus gyveno nuolatinėje teisinių problemų būsenoje. Galiausiai didelę gyvenimo dalį praleido įvairiose įkalinimo įstaigose, tarp jų – Bastilijoje ir Šarentono beprotnamyje.

Būtent izoliacijos laikotarpiais jis parašė garsiausius savo kūrinius. Kalėjimas Markizui de Sadui tapo ne tik bausmės vieta, bet ir erdve, kurioje jis galėjo nekontroliuojamai plėtoti savo radikalias filosofines idėjas.

Markizo de Sado kūryba atvirai puolė religiją, moralę ir socialines normas

Markizo de Sado tekstai išsiskyrė itin atvirais seksualinio smurto, dominavimo ir žmogaus geismų aprašymais. Tačiau jo kūriniai buvo ne vien erotinė provokacija – jie taip pat veikė kaip agresyvi filosofinė ir politinė kritika.

Jis atvirai puolė Katalikų Bažnyčią, monarchiją, tradicinę moralę ir visuomenės veidmainystę. Markizas de Sadas teigė, kad žmogaus prigimtis yra valdoma instinktų, o moralinės taisyklės tėra dirbtiniai visuomenės sukurti apribojimai.

Dėl šių idėjų jo darbai ilgą laiką buvo draudžiami, konfiskuojami ir laikomi pavojingais visuomenei. Kai kurie kūriniai buvo publikuoti tik praėjus daugeliui metų po jo mirties.

Romanas „120 Sodomos dienų“ tapo vienu kontroversiškiausių tekstų Europos literatūroje

Vienas garsiausių Markizo de Sado kūrinių – „120 Sodomos dienų“. Šį tekstą jis parašė Bastilijos kalėjime ant ilgo siauro popieriaus ritinio, kurį slėpė kameros sienoje.

Knygoje pasakojama apie grupę aristokratų, kurie izoliuotame pilyje vykdo sadistinius seksualinio smurto eksperimentus. Kūrinys tapo vienu ekstremaliausių literatūros pavyzdžių Europos istorijoje.

Nors tekstas ilgą laiką buvo laikomas beveik nepaskelbiamu, XX amžiuje juo pradėjo domėtis filosofai, siurrealistai ir psichoanalitikai. Dalį intelektualų domino ne tik šokiruojantis turinys, bet ir radikalus žmogaus prigimties bei valdžios analizavimas.

Prancūzijos revoliucijos laikotarpiu Markizas de Sadas trumpam tapo politiniu veikėju

Prasidėjus Prancūzijos revoliucijai Markizas de Sadas iš pradžių palaikė monarchijos žlugimą ir įsitraukė į vietinę revoliucinę politiką. Jis net kurį laiką dirbo revoliuciniame administraciniame komitete.

Paradoksalu, tačiau žmogus, ilgus metus kentėjęs nuo monarchijos represijų, vėliau pats pateko į revoliucinio teroro pavojų. Jakobinų valdymo laikotarpiu jis buvo suimtas ir vos išvengė giljotinos.

Šis laikotarpis dar labiau sustiprino jo cinizmą politinės valdžios ir ideologijų atžvilgiu. Markizas de Sadas vis labiau skeptiškai vertino bet kokias sistemas, bandančias kontroliuoti žmogaus elgesį.

Sadizmo terminas kilo būtent iš Markizo de Sado pavardės

XIX amžiuje psichiatrai ir seksologai pradėjo vartoti terminą „sadizmas“, kilusį iš Markizo de Sado pavardės. Ši sąvoka buvo naudojama apibūdinti seksualinį pasitenkinimą, siejamą su dominavimu ar skausmo sukėlimu kitam žmogui.

Tačiau Markizo de Sado įtaka peržengė vien psichologijos ribas. XX amžiuje jo kūrybą analizavo tokie mąstytojai kaip Michelis Foucault, Simone de Beauvoir ir Roland’as Barthes’as. Jie jį vertino kaip kraštutinį laisvės, galios ir žmogaus instinktų tyrinėtoją.

Markizas de Sadas mirė 1814 metais Šarentono psichiatrijos įstaigoje. Per gyvenimą jis buvo laikomas nusikaltėliu ir moraliniu išsigimėliu, tačiau po mirties tapo viena kontroversiškiausių ir labiausiai diskutuojamų figūrų Europos kultūros istorijoje.