Mažvydas ŠIMKUS: Prieš lipant į viršų – tikėkimės sunkumų

Aš vėl baseine. Tik šiandien kažkaip jaučiuosi lyg nesavas

Kasdienės treniruotės jau pradėjo varginti kūną, o naujai pradėtas projektas, atrodo, ištraukė paskutines psichinės energijos atsargas. Bet žinau – užtruksiu porą savaičių, kol įsivažiuosiu. Nuveju tas mintis į šalį. Atsisėdu ant baseino krašto ir jaučiu, kaip kyla baimė. Šiandien reikia šokti į baseiną iš aukščiau, nebelipant laipteliais. Dar visai neseniai niekas manęs nebūtų įkalbėjęs įlipti į 2,20 m gylio baseiną net už pinigus. Ir štai dabar, skambant saviironiškai didingam balsui galvoje, mokausi plaukti olimpiniame Žalgirio baseine.

Gilus įkvėpimas. Op! Aš jau vandenyje. Treneris paduoda kažkokį plastikinį įrankį – lopetėlę. „Užsidėk ant pirštų. Ji pastiprins tavo rankų mostus krauliui,“ – sako Marius. Bandau užsidėti. Nepatogu, trukdo, erzina. Bandau plaukti kaip mokiausi iki šiol, bet niekas nesigauna. Tarsi viskas, ką išmokau, būtų dingę. Kojos kyla aukštyn, nebesugaudau judesių. Mintyse kartoju: „Kas per velniava?“ Dar kelis kartus bandau įveikti tuos 50 metrų, tačiau jaučiu, kaip auga susierzinimas. Vis dar nesuprantu, kas vyksta.

Po kelių šimtų metrų neatlaikau. „Tragedija! Nieko nesigauna! Atrodo, pamiršau viską, ką mokėjau. Šitas antikūnis gadina viską!“ – išberiu treneriui.

Marius nusišypso. „Nesinervink. Visokių dienų pasitaiko. Nenorėk kiekvieną treniruotę daryti didžiulį progresą. Tai tavo penkta ar šešta treniruotė, ir taip jau tobulėji kryptingai,“ – sako jis.

Pasikeitusios aplinkybės

Po Mariaus žodžių atslūgsta įtampa. Priimu šį „netobulą“ plaukimą kaip paprastą, „tokią dieną“. Pabandau atkurti pažįstamas aplinkybes: plaukiu būtent tuo šonu, kaip mokiausi praeitose treniruotėse, kvėpuoju taip pat. Tai šiek tiek pagerina situaciją ir leidžia išlaikyti koncentraciją. Galiausiai grąžinu treneriui tas lopetėles ir...

Lūžis

Lopetėlės padarė savo darbą – aš pirmą kartą pajutau, kaip ištiesintos rankos keičia plaukimą. Supratau, kad iki šiol laikiau jas neteisingai, todėl mano plaukimas buvo lėtas, o kojos skendo. Lopetėlės tai „ištaisė“, bet dėl pasikeitusių pojūčių aš tiesiog nesupratau, kas vyksta. Plaukiau su didžiuliu pasitenkinimu ir įgavęs pagreitį. Supratau, jog pasikeitė aplinkybės, o aš jų nepriėmiau, todėl jaučiausi įsitempęs. Tačiau būtent tos lopetėlės man atvėrė akis ir pakėlė į kitą lygį.

Laiptelis į viršų

Ko gero, kiekvienas iš mūsų gyvenime yra patyręs panašią situaciją – kai nepriėmėme pasikeitusių aplinkybių ir įsitempėme. Tačiau ilgainiui tai mus išmokė ir padėjo pakilti laipteliu aukščiau – asmeninio ar profesinio tobulėjimo kelyje. Tenka pripažinti, kad prieš kiekvieną augimo žingsnį pasitaiko „duobė“, į kurią reikia įlipti ir išsikapstyti, arba – jei pasiseks – ją peršokti.

Malonaus tobulėjimo ir kantrybės, kylant į savo viršūnes, linki Mažvydas Šimkus.