Mirštančių lietuvių tradicijų išsaugoti neketinama: Sartų lenktynės vėl neįvyko, vietoje jų – žvejų konkursas

Klimato kaina griauna tradicijas

Tradicijos yra svarbi dalis žmonių kultūros, kuri yra perimama iš kartos į kartą. Tai apima daugybę, iš pažiūros kasdienių ir smulkių, tačiau iš tiesų, ypač svarbių mūsų gyvenimo aspektų. Juk pagal tradicijas ir senolių išmonę mes žinome kaip gydytis peršalus, ką daryti susižeidus, kokią arbatą gerti jeigu skauda pilvą. Tradicijos apima ir svarbiausius mūsų gyvenimo įvykius: vestuves, krikštynas, gimtadienius, laidotuves. Kai kurios jų taip prigyja, kad tampa plačiai taikoma praktika ir taisykle, kitos – įsigali tik kai kuriuose regionuose, tačiau vis tiek kuria mūsų kaip lietuvių identitetą, o kartu, ir etninę kultūrą.

Etninė kultūra yra visa tai, kas mus supa ir kas yra mumyse: tai ir tradiciniai amatai, liaudies dainos ir šokiai, taip pat žaidimai, tautosaka, kulinarinis paveldas, tautodailė, ornamentika, simbolika, šventės. Pavyzdžiui, etnine kultūra laikomos ir Kūčios, Kalėdos, Užgavėnės, Velykos, Joninės, Vėlinės. Ryškiai per kultūrą atsispindi ir senieji amatai, pavyzdžiui, arklininkystė [1].

Viena iš tokių ilgamečių mūsų šalies tradicijų ir buvo su žirgais siejamos Sartų žirgų lenktynės, kurios ilgus metus buvo laikomos tikru Lietuvos nacionaliniu paveldu bei etnine vertybe. Ši istorinė žiemos tradicija vienu metu buvo itin remiama ir aukščiausios šalies valdžios, o žirgų sporto ir tiesiog žiemos pramogų gerbėjų nestigo net ir pastaraisiais metais. Vis tik, atrodo, kad Sartų žirgų lenktynių likimas pakibo ant plauko: šiais metais renginys ir vėl neįvyko, tiesa, ne dėl COVID-19 ribojimų ar kitų draudimų, tačiau, dėl neva pernelyg šilto oro.

Šimtmetį skaičiuojantis renginys sutraukdavo tūkstančius žirgų sportui neabejingų

Sartai yra ketvirtas pagal plotą ežeras Lietuvoje, tačiau jis garsėja anaiptol ne dėl šio fakto ar aplinkinių vietovių grožio. Nedidelis miestelis Zarasų savivaldybėje – Dusetos, esančios visiškai ant Sartų pakrantės nuo seno garsėjo sąsajomis su žirgais: net miesto herbe pavaizduoti trys ristūnai. Būtent šalia Dusetų miestelio esančioje Sartų dalyje, 1905-ais pradėtos rengti žirgų lenktynės.

Taigi, ši tradicija skaičiuoja jau daugiau nei šimtmetį: iš pradžių lenktynės vyko ant pačio ežero, vėliau, ant šalia esančio Dusetų hipodromo dangos, kur specialiai buvo sukuriamas ledo paviršius. Ilgainiui lenktynės tapo vienu seniausių renginių Lietuvoje, į kurį atvykdavo dešimtys tūkstančių žiūrovų.

Šios tradicijos istorija iš tiesų ilga. Manoma, kad paprotys rengti lenktynes galėjo prigyti dar XVIII a. Kalbama, kad Dusetose gyvenęs piktas ponas, pas kurį atėjęs baudžiauninkas su dailia, jauna nuotaka. Ponui ji patikusi ir jis sugalvojo ją nuvilioti, tad pasiūlė baudžiauninkui palenktyniauti žirgais ant ežero ledo. Nors ponas pasikinkė geriausius savo ristūnus, o baudžiauninkas tik seną kumelę, būtent jis ir laimėjo. Supykęs ponas liepė laimėtoją nuplakti, bet ežero ledas kaip tik tuomet įlūžo ir prarijo poną kartu su žirgais ir rogėmis [2].

Žinoma, ši istorija gali būti tiesiog vietinių pasakojimas. Tačiau, remiantis išlikusiais šaltiniais yra žinoma, kad turtingi dvarininkai Pliateriai su kaimynais iš tiesų lenktyniavo ant ledo ir taip išmėgindavo savo žirgų greitį. Galiausiai, oficialiai rengti lenktynės pradėtos 1905-ais. Nuo 1933-ųjų, žirgų lenktynės buvo pradėtos remti žemės ūkio ministerijos, o 1955-ais tapo respublikine kasmetine švente, vėliau, pradėtos rengti ir didžiulės žiemos mugės. Įprastai, lenktynės rengiamos patį pirmąjį vasario savaitgalį.

Kurį laiką, Sartų lenktynės buvo itin mėgiamos ir aukščiausios mūsų šalies valdžios. Štai, Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas net ir pats buvo vadeliojęs ristūną, o ir šią šventę jis itin globojo bei rėmė: po jo mirties, tradiciškai, iš jo paramos fondo yra skiriamas piniginis prizas jauniausiam vadeliotojui [3].

Klimatui šylant ir žiemoms darantis ne tokioms atšiaurioms kaip seniau, nuo 1996-ųjų Sartų žirgų lenktynės vyksta tik ant Dusetų hipodrome dirbtinai suformuoto ledo tako. Ant šio tako žirgai lenktyniauja 1609 metrų distanciją, o su savaisiais ristūnais dalyvauja ne tik Lietuvos, bet ir Baltijos šalių, Lenkijos sportininkai, kurie kovodavo ir dėl pagrindinio, finansinio prizo [4].

Vis tik, šiam papročiui nutrūkus, žirgų sporto atstovai ne tik lieka be aktualios finansinės paramos, bet ir be progos parodyti savo sezono įdirbį. Tuo tarpu, praradimus skaičiuoja ir prekybininkai: lenktynių pažiūrėti atvykę svečiai negailėdavo išlaidų ir plačiau atverdavo pinigines žiemos mugėse.

Vietoje žirgų lenktynių – žvejyba?

Kai lenktynės dar tik buvo pradėtos rengti, Lietuvos žiemos buvo itin šaltos ir ilgos, nestigo nei šaltuko, nei sniego. Tuomet, didžiausia problema buvo ne tai, kad oras per šiltas, o natūralaus ledo paprasčiausiai nėra: anuomet situaciją sugadinti galėjo nebent didelis sniego krytis. Vėliau, kad ir koks oras būtų, pirmąjį vasario savaitgalį trasa būdavo pradėta formuoti dirbtinai, kas užtrukdavo maždaug savaitę: tam prireikdavo ir apie 2600 tonų vandens, kuris būdavo paimamas iš to paties Sartų ežero.

Vis tik, pastaruosius metus Sartų lenktynių likimo klausimą į rankas perėmusi į gamta ir tradicijų išsaugoti didelio noro nenorinti valdžia. Šiais metais jos atšaukiamos buvo dėl itin šiltų orų: Žemės ūkio ministerija, kuri ir organizuoja renginį, pranešė, kad hipodrome žemė neįšalusi, lenktynių takas minkštas, o tai nėra saugu nei žmonėms, nei žirgams. Tokiais orais ledo takui išlieti reikia maždaug trijų savaičių ir ne mažiau kaip 10 laipsnių šalčio [5].

Nors lenktynės ir anksčiau yra buvusios atšauktos dėl netinkamų orų, šiuo atveju galima abejoti ir svarstyti, kad galbūt, renginys iš tiesų galėjo įvykti. Vietoje to, suskubta pasiūlyti alternatyvą, kuri žirgų sporto gerbėjams vargu ar atrodė analogiškai viliojanti. Žirgų lenktynes pakeisti turėjusios šventė „Unt Sartų“ programoje – poledinės žūklės varžybos, geriausių žvejų apdovanojimai, istorinis-edukacinis žygis po Dusetų kraštą. Taigi, visiškai realu, kad žirgų lenktynes vietiniams ir svečiams teks pamiršti, o vietoje, to išmėginti žvejybą.