Mokslininkai atrado genus, kurie susiję su savižudybėmis

Mokslininkai bando suprasti, kaip genetika yra susijusi su polinkiu į savižudybę

Mokslininkai ne per seniausiai išgavo genetinę medžiagą iš mėginio molekulinės biologijos laboratorijoje Rosario mieste, Argentinoje [1], kuri parodė, kad keturios pagrindinės genetinės ir milžinišką įtaką darančios variacijos yra labiau paplitusios karo veteranams, kurie atėmė sau gyvybę arba svarstė apie tai [2].

Įdomu tai, jog mokslininkai iš Duke universiteto Šiaurės Karolinoje šį modelį nustatė analizuodami kraujo mėginius iš duomenų bazės, kurioje buvo netgi 633 778 JAV veteranai, kartu su Tarptautiniu savižudybių genetikos konsorciumu, kurį sudarė daugiau nei 549 000 asmenų.

Ir štai, gauti mėginiai buvo suskirstyti siekiant sukurti genetinius profilius, galiausiai palyginus juos su dalyvių medicininiais įrašais, kurie parodė 121 211 užregistruotų bandymų nusižudyti ar minčių apie savižudybę atvejų.

Genų analizė taipogi apėmė 24 papildomus protėvių rizikos genus, atskleidžiant reikšmingą smegenų ir hipofizės audinių ekspresijos, sinapsės ir priklausomybės nuo amfetamino įtaką.

Laikui bėgant Europos protėvių pogrupyje buvo pastebėtos ir genetinės koreliacijos tarp savižudybės mėginimo fenotipo, depresijos ir potrauminio streso sutrikimo. Be to, analizės atskleidė, kad milijono veteranų rizikos balas turėjo nominaliai reikšmingą pagrindinį poveikį dviejose nepriklausomose Europos ir Afrikos protėvių veteranų imtyse.

Šios išvados padės geriau suprasti genetinį pagrindą pavojingiems į gyvybę nukreiptiems veiksmams.

Genų įtaka – išties nemenka

Pirmą kartą identifikavus daugiau nei 200 rizikos lokusų, ESR1, DRD2, DCC ir TRAF3 genai buvo labiausiai paplitę šioje veteranų grupėje. Tačiau mokslininkai patikino, kad pastarieji, anksčiau siejami su potrauminio streso sutrikimu (PTSD), depresija ir šizofrenija, neva ateityje ne iš anksto nulems specifines problemas [3].

„Nors genai, kaip manoma, sukelia nemenką riziką, palyginti su kitais veiksniais, turime pasistengti dar geriau suprasti biologinius kelius, kuriais grindžiama asmens savižudiško elgesio rizika“, – teigė daktaras Nathanas Kimbrelas, tyrimo bendradarbis ir Duke profesorius.

Kuo daugiau žinoma, tuo efektyviau užkertamas kelias tragiškoms mirtims

Tyrimų rezultatai, akivaizdu, suteikė išties įdomių įžvalgų, nors ir pabrėžiama, kad šioje srityje reikia nuveikti žymiai daugiau, jog būtų galima atlikti bet kokius galutinius klinikinės priežiūros pakeitimus.

Suprasdami minčių apie savižudybę ar elgesio molekulinį pagrindą, tyrėjai tikisi, kad galės geriau numatyti, kam gali kilti savižudybės rizika, kuri yra daugiau nei 700 000 mirčių JAV priežastis per metus, ir kurių, deja, vis daugėja, ypač karo veteranų tarpe.

„Svarbu pažymėti, kad šie genai niekam nelemia problemų, bet taip pat svarbu suprasti, kad gali padidėti rizika, ypač kartu su kitais nemaloniais gyvenimo įvykiais“, – tvirtino N. Kimbrelas.

Pavyzdžiui, ESR1, koduojantis estrogenų receptorius, buvo nustatytas kaip priežastinis potrauminio streso sutrikimo ir depresijos genas, kuris yra veteranų minčių apie savižudybę ar elgesio rizikos veiksnys, ir kaip tikėtinas nerimo priežastinis variantas, kol tuo tarpu DRD2 buvo siejamas su kitais pagrindiniais rizikos veiksniais, tokiais kaip šizofrenija, nuotaikos sutrikimais ir rizikingu elgesiu.

Kad užkirsti kelią šioms tragiškoms mirtims, bus atliekama daugiau tyrimų.