Mokslų išalkę studentai: kilometrinės eilės ir nugvelbtas jaunų žmonių orumas

Demokratinis režimas baigia supelyti

Tiesa ta, kad naujas požiūris į išsilavinusius žmones kone nuolatos koreliuoja su terminu „vakcinuotas“, mat tokiu būdu perteikiamos gana konservatyvios pažiūros į pagrindinį šių laikų reiškinį, apdrabsčiusį nesantaikos purvu neutraliųjų bei antivakserių gretas.

Žinoma, dalis žmonių netiesiogiai sako, jog „neišsigalvok ir negalvok“ nebėra tikslas: tikslas paversti visus vienu – vienodai mąstančiu užlenktaausiu organu, kurio neužtaisytas ginklas, sistemos paliepimu, yra nukreiptas į priešingoje pusėje esančius, klaidingai manant, kad likusieji (neretai šeimos nariai) – buki „nuodėmdariai“. Taigi, būtent taip nūdienoje atrodo laisvė, na, arba tai, kas iš jos beliko.

Kalbant apie galimybių pasus (toliau – GP), pradžioje maniau, kad piliečiai nėra aukos, jie – sąlygotą orumą it deguonį gaudantys lygiaverčiai žaidėjai. Tačiau valdininkai, siūlantys skiepus pastariesiems, bet patys jų žūtbūt vengdami (tiksliau, dalis jų), mano samprotavimus pasuko absoliučiai kita linkme.

Be to, kad jau įgijome priklausomybę skaitmeninio pobūdžio kodui, dargi vertėtų pasižymėti ir tai, jog esame priklausomi ir nuo tautos likimą absorbuojančiųjų – panašu, jog susisaistymas su GP esti kaip bambagyslė, kurios nevalia nutraukti. Ir tai puikiai iliustruoja šalia aukštųjų mokyklų nusidriekusi studentų eilė, kurioje, sprendžiant iš mąslių jų išraiškų, laidojamos kadaise nerūpestingomis buvusios studentiškos dienos: dabar vartai atsidaro tik turintiems galiojantį bilietą – petį, kurį siūlo vergvaldyste besiremiantis kultas, ketinantis pasirūpinti naujai kepama moderniąja (pasimetėlių) karta [1].

Aišku, dalis iš mūsų spardosi ir rėkia; kiti gi muistosi ir galiausiai vis tiek leidžiasi sugaunami šiuolaikinių individo identiteto naikinimo vėjų. Kita vertus, gal taip bus patogiau? Pažiūrėkime į Kiniją: turbūt ne šiaip sau skubinama sukurti globaliai veikiančią QR kodų sistemą, kurios pagalba kiekvieno asmens duomenys bus (reikalui esant) lengvai pasiekiami: ar vyktume į kelionę, ar leistume laiką paežerėje – spragtelėjus pirštais laimės interpretacija, deja, gali įgauti pasiutišką prisitaikėliškumo atspalvį.

Prie aukštųjų mokyklų – kaip prie trupiniais nusėtos duonos krautuvės

Nereikia apsimesti, jog bandymai demokratinėse valstybėse įvesti visokio „plauko“ žaliuosius leidimus – inovatyvaus režimo pergalė, greičiau tai bausmė. Aišku, greitėjančioje kasdienybėje, kuomet liepiama pasirašyti nė neleidžiant pagalvoti, galima įžvelgti pliusų, kurie, galiu lažintis, mūsų protėviams būtų atrodę tokie neapčiuopiami, kaip kad sunkiai pasiekiamas mėnulis.

Vienas iš jų – poliklinikos, kurios, idant tik mums nereikėtų iškelti kojos iš namų, pačios ateina „apsitarnauti“: žinoma, kartais sveikatą pataiso, bet laidiniu būdu dažniausiai ne, mat tai, švelniai tariant, nėra įmanoma. Derėtų nepamiršti ir veidų, kuriuos šildo bakterijomis nusėtos nosiaryklę dengiančios kaukės. Aišku, šaltuoju sezonu gal ir praktiška, bet tik tokiu atveju, jeigu nėra sugalvota kitų išeičių (iš esmės labiau tiktų bet kas kitas).

Žinoma, šiuo atributu pasidabinę stovi ir studentai [2]. Ir šis vaizdas primena veiksmą, kurį matydavo mūsų tėvai, kuomet maždaug prieš 30 metų stovėdavo eilėje laukdami vaisių, bulvių, mėsos, tualetinio popieriaus ar batų, retsykiais net iš vakaro užsiimdami vietą šalikelėje. Taigi, nors veidai kiti, istorija linkusi kartotis.

Taip, studentai visada buvo laisvi žmonės, tačiau šiuo metu laisvė – tai galvų vilkimas žeme, ir negali būti jokių (net elementarių) poreikių. Ir taip kas rytą. Kita vertus, galbūt kažkas į vidų, pilną galimybių, prasmuks be galimybės, bet ten atras visai naujas: nusirašinėjimą nuo klasės draugų ar, pavyzdžiui, tikrą bičiulystę.

Sistema slenka į katastrofos fazę

Akivaizdu, kad dabartinis režimas slenka į tiesioginės diktatūros pusę. Tačiau diktatūrai irgi reikalingi tam tikri transformuojantys ištekliai, tokie kaip lojalus, objektyviai mąstantis ir sąmoningas personalas, kurio dabar tiesiog nėra: pastarųjų sumanumas reiškiasi tik ten, kur spindi auksu tviskanti terpė. Ir tai atveria kelius į katastrofiškus procesus, kurių sustabdyti „čia ir dabar“ negalime [3].

Aišku, sociumas visuomet turi pasirinkimą – gali griūti ant kelių palaikant didėjančią pasipriešinimo bangą – tačiau dalyvavimas bandoje, kurią veda į skerdyklą, dargi aplenkiant tam tikrą gerovės lygį, rodosi kaip daug populiaresnė (o gal mechaniškai vykdoma) alternatyva.

Kažkas sakytų, jog mums, vargšams apleistiesiems, nereikia nei gerovės, nei pažangą liudijančio progreso –- svarbus tik biologinis išgyvenimas – šioks toks stabilumo momentas, kuris toli gražu nėra įsikibęs pažangai į parankę. Kita vertus, jei galvojate, jog tie, kurie rūpinasi lygybės projekcija, pasirūpins ir mumis, smarkiai klystate.

Norime mes to ar ne, siūlomos gerovės kaina yra prašmatniai suprojektuotų fiktyvių galimybių Odisėja, neatskiriama nuo siaubą keliančios dabarties: „šiuolaikiškame“ normalume slepiasi socialinės atskirties etapas, kurio pabaiga yra aiškiuose diktatūros rėmuose.

Kažkada suvoksime, jog mes, kaip visuomenė, pilna prieštaravimų, jais soti nebūsime ir ši nesantaika su savimi ir su vieni kitais, itin delikačiai lydėjusi mus pastaruosius kelis metus, yra tiek pat neišvengiama, kiek ir apnuoginanti švente tapusią vytintą dešrą.

Be kita ko, permainos rodosi ne vien valdymo formos lygmenyje, bet ir kitose srityse: ne tik studentai, stovintys eilėje prie mokslo įstaigų, yra ištroškę žinių; tie, kurie pasisakė prieš prievartos veiksmus bei skiepus, privalėjo imti akademines atostogas arba, tam tikrais atvejais, mokslus mesti.

Tuo tarpu prarasdama talentus ir priimdama afganus šalis galimai nusidažys niūria atskirties spalva, raginančia jaunus piliečius palikti valstybę ir išvykti studijuoti į, pavyzdžiui, Švediją. Kitaip tariant, paklusnieji („sisteminiai“) lietuviai ir toliau stovės eilėje, o tam prieštaraujantys – slampinės specialioje zonoje: jie negaus norimo išsilavinimo ir, galbūt, ilgainiui neturės leidimo įvažiuoti į šalį apskritai. Žinoma, skamba kaip scenarijus iš nieko bendra su realybe neturinčio filmo, tačiau taip atrodo neišvengiama struktūrizuojamos visuomenės patirtis.