Mokytojas – deficitinė profesija Lietuvoje

Statistikos duomenys niūrūs, o prošvaisčių nematyti

Mokytojo profesija šiais laikais jaunimo nežavi. Sudėtingas darbas, neklusnūs ir nemotyvuoti moksleiviai, tėvų priekaištai, didžiulis krūvis ir menkas atlygis į ugdymo studijų programas sukviečia dešimtis drąsuolių, dalis jų, mokytojo keliu taip ir nepasuka net ir baigę studijas.

Kasmet į mokyklas sugrįžta vis mažiau mokytojų, o Statistikos departamento prognozės tampa niūresnės. Kadangi mokytojų Lietuvoje kasmet sparčiai mažėja, įvairūs tyrimai rodo, kad artimiausiais metais jų gali trūkti daugiau nei 2 tūkst [1].

Kaip rodo Statistikos departamento duomenys, per paskutinius ketverius metus pedagogų šalyje sumažėjo net 4 tūkst.: 2016–2017 mokslo metais valstybinėse ir privačiose mokymo įstaigose jų dirbo 45,4 tūkst., o praėjusiais mokslo metais jau tik 41,4 tūkst.

Tiesa, verta paminėti, jog nevalstybinėse bendrojo ugdymo įstaigose pedagogų daugėja. Departamento turimais duomenimis, per ketverius metus mokytojų skaičius jose išaugo kiek daugiau nei 500: nuo 918 iki 1425.

Tiesa, nevalstybinėse mokymo įstaigose daugėja ir besimokančiųjų. Vis tik, šalyje pastebima ir bendra moksleivių bei studentų mažėjimo tendencija: nuo 2016 m. besimokančiųjų sumažėjo 45 tūkst.

Dabar situaciją gelbėjantys pedagogai išeina į pensiją

Jokia paslaptis, jog jaunų pedagogų Lietuvos mokyklose ypač trūksta, o šiuo metu frontą laiko vyresnio amžiaus mokytojai, kurie skuba išeiti užtarnauto poilsio.

Šiuo metu, 2020–2021 mokslo metais, mūsų šalyje dirba 7,25 proc. pensinio amžiaus pedagogų. Apskritai, Lietuvoje gerokai daugiau nei pusė mokytojų yra vyresni kaip 50 metų – jie sudaro 57 proc. (EBPO vidurkis – 34 proc.) visų pedagogų, o tai yra rimtas signalas visai sistemai.

Tuo tarpu profesionalų, kurių mokytojo darbo stažas yra iki 2 metų, priskaičiuojama vos 5 proc. Mokytojai iki 30 metų sudaro tik 3 proc. visų šalies pedagogų. Svarbu tai, kad EBPO šalių vidurkis yra 11 proc. Tai reiškia, jog Lietuva gerokai atsilieka ir partnerių kontekste.

Šiemet šalies mokyklas ketina palikti beveik 1,5 tūkst. mokytojų, tad nesulaukus masinio stojimo į pedagogikos studijos, situacija švietime gali suprastėti greičiau nei prognozuojama: tiesiog nebus kam mokyti vaikų [2].

Nors valdžia kalba apie dosnias stipendijas pedagogikos studentams, jos nėra itin veiksmingos. Idėja, dėl kelių šimtų eurų studijuoti nepatrauklią profesiją, susižavi nedaugelis, be to, atrodo, jog problema slypi pačiame mokytojo įvaizdyje ir prestižo trūkume.

Edukologijos ekspertai išskiria problemos priežastis

Vis tik, pavojaus varpais skambina ne visi. Vytauto Didžiojo universiteto Edukologijos instituto docentė dr. Aušra Rutkienė kalba apie aiškias tendencijas:

„Dėsninga, kad mažėjant mokinių, traukiasi ir pedagogų gretos," – teigia A. Rutkienė.

Ekspertė pastebi ir įdomų faktą, jog pradiniame ugdyme, minimas mažėjimas nėra toks drastiškas kaip viduriniame. Vis tik, senstanti pedagogų bendruomenė bei naujovių trūkumas nėra nutylimas.

A. Rutkienė išskiria tam tikrą disbalansą:

„Pedagogų bendruomenė ne tik traukiasi, ji ir sparčiai sensta, bet jaunoji mokytojų karta taip greitai neateina pakeisti vyresniųjų kolegų, kaip norėtųsi," – sako ekspertė.

Kad ir kiek būtų diskutuojama, mokytojų trūkumas išlieka bene svarbiausia šalies švietimo sistemos problema. Tiesa, nepaisant to, finansavimas šiai sričiai tik auga.

Statistika rodo, jog 2020 m. šalies švietimo įstaigų gautos lėšos siekė 2,3 mlrd. eurų – 238 mln. eurų, arba 12 proc., daugiau nei 2019 m. Valdžios sektoriaus lėšos sudarė didžiąją finansavimo dalį – 81 proc.

2020–2021 mokslo metų pradžioje šalies mokymo įstaigose mokėsi ir studijavo 459 tūkst. mokinių ir studentų, arba beveik kas šeštas Lietuvos gyventojas.