Naktis, kai prabyla gyvuliai, o vanduo pavirsta vynu

Kad gerbtų, mylėtų ir vienas kitam padėtų – tikima, kad Kūčių vakaras turi magiškos galios

Nuo senų senovės buvo tikima, kad Kūčių vakaras turi magiškos galios. Tą naktį net gyvuliai prabyla, šuliniuose vanduo pavirsta vynu, o burtai ir žaidimai leidžia nuspėti ateitį. Taigi, kad jūsų šventės nepraeitų vien tik besėdint prie tradiciniais patiekalais nukrauto stalo, siūlome jums prisiminti burtus, kuriuos pasitelkę kadaise ateitį bandė spėti ir mūsų protėviai.

Etnologė Eglė Valentė teigia, kad vienas svarbiausių Kūčių šventės momentų – tai visos šeimos susibūrimas. Pirmas veiksmas, kurį šeimos padarydavo susėdusios prie Kūčių stalo, būdavo kalėdaičio ar duonos riekės laužymas ir pasidalijimas su kitais.

„Tai yra daroma tam, kad šeima ar giminė padarytų savo apjungimo ritualą ir žmonės toliau visus metus vienas kitą gerbtų, mylėtų, vienas kitam padėtų“, – pasakojo E. Valentė.
Anot etnologės, burtais buvo stengiamasi sužinoti, kas laukia ateityje. Žmonių norai ir šiais laikais per daug nepasikeitė. Kaip ir dabar, taip ir anksčiau lietuviai norėdavo sužinoti, ar bus sveiki, ar metai bus sėkmingi, ar seksis darbai. Tačiau vis tik labiausiai domino meilės reikalai, todėl dauguma burtų susiję su antrosios pusės paieškomis ir vedybomis.

Burtai su kūčiukais, degtukais ir šiaudu

Pats populiariausias ir daugeliui žinomas yra kūčiukų burtas, kuris nusako, ar pavyks rasti sau tinkamą porą.

„Reikia pagriebti saują kūčiukų ir suskaičiuoti, ar jų skaičius yra lyginis, ar ne: jei lyginis, tai pavyks susirasti porą, o jeigu nelyginis – dar teks palaukti“, – pasakojo E. Valentė.

Patys smalsiausieji, norintys sužinoti ne tik tai ar metai bus poringi, bet ir kas bus tas išrinktasis, atlikdavo štai tokį burtą: pasiimdavo degtukų ir iš jų pastatydavo kvadratinį šulinį. Jį padėdavo prie savo lovos ar stalelio. Tikėdavo, kas į tą šulinį sapnuose ateis vandens semti, tas ir bus tas duotasis mylimasis.

„Dar sakoma, kad per Kūčias reikia labai daug silkės privalgyti. Jeigu labai norėsis gerti, tai naktį iš to šulinėlio mylimasis paduos vandens. Taip pat galima po pagalve paberti aguonų – buvo tikima, kad tada susisapnuos mylimasis“, – pasakojo etnologė.

Pašnekovė teigė, jog jeigu nepavyksta susapnuoti mylimojo, galima pabandyti sužinoti bent jau pirmąją savo išrinktojo vardo raidę. Kūčių vakarą reikia atsargiai, su peiliu nulupti obuolio žievę ratu taip, kad ji nenutruktų, o tada mesti tą žievę per petį ir pabandyti išskaityti susiraičiusią raidę.

Kaip vieną iš įdomesnių etnologė išskiria burtą, kuriuo buvo stengiamasi sužinoti, kiek mergina ar vaikinas turi gerbėjų.

„Sakoma, kad reikia imti gilesnę lėkštelę ir įmesti į ją dvidešimt vieną adatą. Ir tada, lėtai iš ąsočio pilant vandenį, adatos ims judėti. Kiek jų susikryžiuos, tiek mes tų gerbėjų ir turime“, – pasakojo E. Valentė.

O jeigu mergina turi mylimąjį, bet abejoja, ar santykiai klostysis gerai, tai taip galima išsiaiškinti Kūčių nakties burtų pagalba.

„Reikia paimti du degtukus, įstatyti juos į vazonėlyje esančią žemę, uždegti ir žiūrėti, kaip tie degtukai sukasi. Jeigu jie atsisuka vienas į kitą – viskas santykiuose bus gerai, poroje sutarsite. O jeigu degtukai vienas nuo kito nusisuka, galima sakyti, kad ir jūs nusisuksite, kils nesklandumų ar netgi gresia išsiskyrimas“, – kalbėjo etnologė.

Vienas geriausiai žinomų Kūčių vakaro burtų yra šiaudo traukimas. Šeimos nariai vienas po kito traukdavo šiaudą, norėdami sužinoti, ar gyvenimas bus sėkmingas. „Kieno šiaudas ilgas ir sveikas – tam ir gyvenimas bus ilgas ir laimingas. Kieno palūžęs, gal turės kokią slogą, o kieno negražus – tai ir rimtesnės ligelės teks sulaukti“, – kalbėjo E. Valentė.

Etnologė teigė, kad ir šiais laikais, kuomet burtais mažais tikima, labai svarbus dalykas – sveikatos vienas kitam linkėjimas. Tą lietuviai darydavo pasidalindami obuoliu. O tam, kad obuoliai gausiai derėtų, buvo laikomasi tokio papročio:

„Šeimininkė, Kūčių dieną nušlavusi grindinį, sąšlavas išberdavo po obelimi. Buvo manoma, kad tada obelys geriau derėsiančios ir būsią derlingi metai“, – pasakojo E. Valentė.

Etnologė sako, kad vis tik svarbiausia yra tai, kuo mes patys save užburiame ir ko tikimės iš savo gyvenimo. Jos teigimu, Kūčių dieną svarbiausia nesibarti, atleisti nuoskaudas ir susitaikyti.

„Svarbiausia gerumas ir mūsų širdies prielankumas visiems. O svarbiausia, kad reikia atleisti ir pamiršti savo neišsipildžiusius lūkesčius, palikti užnugaryje neįgyvendintus norus ir svajones bei atverti save naujai dienai ir visiems naujiems metams“, – šito linkėdama visiems kalbėjo pašnekovė [1].

Burtai apie vedybas ir vandens virsmas vynu

XX amžiaus pirmoje pusėje užrašytuose pasakojimuose teigiama, kad dauguma Kūčių vakaro prietarų sukosi apie vedybas. O tų būrimo būdų buvo daug. Įprasta, kad Kūčių vakarą namuose tvyro rimtis ir susikaupimas. Bet po šventinės vakarienės prasideda pats įdomiausias laikas. Pats pirmasis burtas – tai šiaudo traukimas iš po staltiesės. Buvo tikima, kad kurio šiaudas bus ilgesnis, tas ilgiau gyvens.

Merginos norėdamos sužinoti savo būsimo vyro būdą, pastatydavo kambaryje veidrodį, stiklinę vandens, duonos ir įleisdavo į kambarį gaidį. Pagal jo elgesį buvo sprendžiama apie būsimojo vyro būdą. Jei gaidys žiūri į veidrodį – vyras mėgs puoštis, jei lesa duoną – bus rimtas žmogus, jei geria vandenį – bus girtuoklis.

Jei mergina norėdavo sužinoti vaikino, už kurio ištekės, vardą, tai Kūčių naktį, dvyliktą valandą, niekam negirdint atsikeldavo, paimdavo akėčias ir eidavo aplink namą, ir vis žiūrėdavo į langą. Trečią kartą pažiūrėjusi pamatydavo lange vaikino už kurio ištekės atvaizdą.

O jei norėdavo žinoti, ar vyras bus turtingas, turėdavo išbarstyti smėliu kur nors kieme taką. Pirmą Kalėdų dieną eidavo pažiūrėti: jeigu vaikščiota su batais apsiavusio – tai ištekės už turtingo, jei su vyžomis – už biedno.

Po Kūčių vakarienės jaunimas eidavo gulti po stalu. Jei miegantis po stalu pabusdavo vidurnaktį, galėdavo bėgti prie šulinio, mat šuliniuose vidurnaktį vanduo virsdavo vynu ir dar galėdavo išgirsti kaip kalba gyvuliai [2].

Burtai su žvake, žiedu ir šukomis

Vis tik dažniau tą stebuklingą vakarą burdavosi merginos. Norėdamos sužinoti kokie bus ateinantys metai jos paimdavo keturis puodelius ir juos apversdavo. Po vienu padėdavo saldainį, po antru – raktą, po trečiu – monetą. Po to puodelius išmaišydavo (bet taip, kad tam kuriam buriama - nematytų) ir vėliau leisdavo išsirinkti puodelį. Jei žmogus rasdavo saldainį – bus saldūs metai, jei randa raktą – kitais metais daug laiko praleis namuose, na o jei monetą – bus turtingi metai.

Kūčių vakarą merginos ant popieriaus lapelių užrašydavo pažįstamų vaikinų vardus, visus lapelius padėdavo po pagalve prieš vidurnaktį. Kalėdų rytą iš po pagalvės traukdavo vieną lapelį ir sužinodavo kuris gi taps jos vaikinu.

Sakoma, jog Kūčių naktį ne tik gyvuliai prakalba, bet ir sapnai išsipildo. Tam tereikia prieš Kalėdas nusipirkti naujas šukas, susišukuoti jomis plaukus prieš einant miegoti ir padėti jas po švaria pagalve. Buvo tikima, kad tos nakties sapnai bus pranašingi.

Dar merginos Kūčių vakarą išjungdavo šviesą kambaryje, o tamsoje uždegdavo žvakę, pastatydavo ją per kelis metrus nuo veidrodžio (veidrodis gali būti nedidelis, svarbiausia, kad jame matytųsi žvakės atspindys). Tuomet atsitraukdavo per tokį pat atstumą kaip kad žvakė yra nuo veidrodžio ir nusisukdavo. Tada pasilenkdavo ir bandydavo pro žvakės liepsną veidrodyje įžiūrėti žmogaus kontūrus. Jei pamatydavo žmogaus siluetą, tikėdavo, kad jis ir yra būsimo jaunikio.

Kūčių vakarą nuspėdavo ir apie būsimas vedybas. Pasiimdavo stiklinę ir įpildavo iki pusės vandens. Tada perverdavo siūlu mamos arba močiutės auksinį žiedą ir įleisdavo jį į vandenį, kad pasiektų dugną. Po to ištraukdavo ir laikydavo stiklinėje virš vandens. Kiek kartų žiedelis įsisiūbavęs su siūlu atsitrenkdavo į stiklą – po tiek metų ir bus vestuvės.

Dar buvo tikima, kad galima nuspėti apie savo santykius su artimaisiais. Tai sužinoti galima būnant vienai kambaryje su uždegta žvake. Sakoma, jei žvakės liepsna tolygi, nespragsi ir nedūmija – puikiai pavyks sutarti su namiškiais, jei ugnelė kartais prigęsta ar liepsna tarsi „kyla“ ir „leidžiasi“ – deja ginčų kitais metais nepavyks išvengti [3].

Kodėl eglę puošdavo tik Kūčių vakare ir klausydavo šunų lojimo?

Kūčių naktį trokštančios ištekėti bėgdavo į lauką ir kiek rankos leidžia apkabindavo tvorą. Tuomet skaičiuodavo, kiek tvoros kuolų pavyko apglėbti. Jei skaičius lyginis – ateinančiais metais laukia piršlybos. Dar vienas pamėgtas burtas – klausytis, iš kurios pusės loja šunys. Iš ten esą ir atjos piršliai.

„Buvo populiaru nusisukus nuo slenksčio mesti batą. Jei jo priekis atsisuka į duris – ištekėsi. Taip pat buriantis visos šeimos moterys į krepšį sudėdavo po vieną batą ir kratydavo. Kieno batas pirmas iškris, toji pirma ir paliks namus sukūrusi šeimą, – pasakojo etnologė Loreta Stoliarovienė. – Aišku, jeigu iškrisdavo vyresnės moters batas, visi tik pasijuokdavo. Todėl kartais batus krepšyje kratydavo tik netekėjusios merginos, kad niekas jų per dantį netrauktų. Tačiau vyresnieji neretai tyčia į krepšį įmesdavo savo batą.“

Na o eglutės puošimas, anot L. Stoliarovienės, Lietuvoje atsirado tik XX amžiaus pradžioje. Ši tradicija atkeliavo iš Vokietijos per Rusiją. Iš pradžių egles pradėta puošti mokyklose, vėliau ir namuose. Eglėms išpopuliarėjus, lietuviai gana ilgai jas dabindavo turimais resursais – obuoliais, riešutais, karpiniais iš popieriaus, šiaudiniais paukštukais, ant siūlo suvarstytais šiaudeliais.

Etnologė atsakė kodėl gi senovėje žmonės tik Kūčių vakarą arba Kalėdų rytą puošdavo egles. Pasirodo, anuomet lietuviai gerbė gyvąją gamtą ir jos neliesdavo. Nebent sau leisdavo pakaišyti namų sijas visžalių medžių šakelėmis. Mat pagal senovės papročius, advento metu negalima kirsti jokio medžio. Tikėta, kad jei medį nukirsi ir tomis malkomis įkursi ugnį, sudegs troba [4].

Burtai gali įklampinti į nuodėmę

Etnologė Gražina Kadžytė teigė, kad burtais būdavo stengiamasi likimą paveikti sau naudinga linkme, o tai yra nuodėminga ir nesuderinama su krikščioniškosiomis dorovės nuostatomis. Paprastas spėjimas, anot jos, nėra nuodėmė – jei ištraukęs šiaudą žmogus tik pasvarsto, kokie bus ateinantys metai, tai niekam nedaro jokio poveikio. Be to, kadangi senovėje spėliodavo tik jaunimas, kuris visuomet smalsus, jiems tokie dalykai buvo laikomi atleistinais. Buvo sakoma, kad į didesnę nuodėmę – puikybę – įpultų tas, kuris sakosi esąs šventas ir be jokios nuodėmės [5].

Taigi, kaip pasakojo etnologės, svarbiausia per šventes susitikti su artimais, atleisti nuoskaudas, susitaikyti, o prasidėjus magiškam Kūčių vakarui neprisiburti nuodėmių.