NATO susitikimas Hagoje: kokie sprendimai buvo priimti?

NATO gynybos pertvarka: rekordinis įsipareigojimas, susitarimas dėl 5 proc. ir tylus sąjungininkų konfliktas

Per dvi intensyvias dienas Hagoje NATO pasirašė istorinį gynybos išlaidų susitarimą, kuris ženkliai keičia aljanso strateginį kursą. Tai didžiausia saugumo operacija Nyderlandų istorijoje ir politinė pergalė Donaldui Trumpui, kuris spaudė sąjungininkus didinti gynybos biudžetus dar nuo savo pirmosios kadencijos [1].

Naujoji deklaracija įpareigoja NATO nares iki 2035 metų kasmet skirti 5 procentus bendrojo vidaus produkto (BVP) gynybai. Iš jų 3,5 procento turi būti skirta branduoliniam gynybos branduoliui: kariams, ginklams, pajėgumų palaikymui. O likę 1,5 procento gali būti nukreipiami į platesnio spektro išlaidas: infrastruktūrai, kibernetiniam saugumui, civiliniam pasirengimui.

Pasak NATO generalinio sekretoriaus Marko Rutte, „tai šuolis atgal į Šaltojo karo lygio investicijas“. Tiesa, ne visos šalys pritarė. Ispanija oficialiai atsisakė sutikti su šiuo tikslu, Slovakija išreiškė abejonių, o Belgijai, Prancūzijai ir Italijai tai bus ypač sunkus iššūkis.

Donaldo Trumpo komentarai iškalbingi: „Tai baisu, ką jie padarė. Jie nori pasivažinėti už dyką. Jei jie nenori mokėti dabar, mokės dvigubai kitur.“

D. Trumpo garantijos dėl 5 straipsnio ir „vieningo fronto“ iliuzija

Nors dar prieš atvykdamas į viršūnių susitikimą Hagoje D. Trumpas teigė, jog „yra ne viena kolektyvinės gynybos interpretacija“, galutinėje deklaracijoje visos 32 valstybės pareiškė „geležinį įsipareigojimą kolektyvinei gynybai, kaip numatyta Vašingtono sutarties 5 straipsnyje“ [2].

D. Trumpo žodžiais, „aš čia todėl, kad tikiu šiuo straipsniu. Jie nori saugoti savo šalis ir jiems reikia Jungtinių Valstijų. Be JAV viskas nebus taip pat.“

Vis dėlto, kai kurie lyderiai buvo pastebimai nutolę. Ispanijos premjeras Pedro Sánchez vengė fotografuotis šalia D. Trumpo, o po susitikimo pareiškė, jog 2,1 procento gynybai „yra pakankamai, tai realu ir suderinama su mūsų socialiniu modeliu“.

Buvusios abejonės dėl JAV įsipareigojimų sąjungininkams išlieka, nors šįkart buvo parodytas oficialus vieningumas. M. Rutte bandė nuraminti susirūpinusius lyderius, sakydamas: „JAV šiandien aiškiai patvirtino, kad aljanso vienybė išlieka.“

Ukraina liko nustumta į šoną, o Rusija paminėta tik kartą

Anksčiau NATO viršūnių susitikimai po 2022 metų daugiausia buvo skirti Ukrainai. Šių metų deklaracijoje Ukraina paminėta vos du kartus ir be jokio pažado dėl narystės, tik pabrėžiant „sverto teikimą gynybai ir gynybos pramonei“.

Volodymyras Zelenskis visgi dalyvavo susitikime ir susitiko su D. Trumpo delegacija. Po pokalbio d. Trumpas pasakė: „Jis labai malonus. Norėtų, kad karas baigtųsi. Aš ketinu pasikalbėti su Putinu, gal pavyks.“

Nors deklaracijoje Rusija įvardyta kaip „ilgalaikė grėsmė Euroatlantiniam saugumui“, tai vienintelė šalis, tiesiogiai paminėta tekste. Ženkliai silpnesnė pozicija nei 2024 metų Vašingtono viršūnių susitikime, kai buvo naudojami tokie terminai kaip „žiaurus agresijos karas“.

Kaip aiškina vienas iš sąjungininkų atstovų: „Tai sugrįžimas prie NATO esmės, ne plėtros, o kolektyvinės gynybos.“

Dešimtmetis pažadų: laiko pakaks ir Rusijos puolimui, ir naujiems lyderiams

Nors Hagos susitikime paskelbtas planas iki 2035 metų pasiekti 5 procentų gynybos finansavimą buvo pristatytas kaip „kvantinis šuolis“ ir „istorinis susitarimas“, kritikai primena, kad šis šuolis įrašytas į popierių tik po dešimtmečio. Tai reiškia, kad šiandienos lyderiai jį ne tik neįgyvendins, bet net nebūtinai jį matys galiojantį savo kadencijų pabaigoje.

Kai kuriems ekspertams tai kelia rimtų klausimų apie įsipareigojimų realumą. Kaip pastebėjo Belgijos premjeras Bartas De Weveris, „jei NATO sako, kad reikia 3,5 procento, tikėtina, kad to tikrai reikia, bet ar visi tai pasieks, labai abejotina“.

Nuomonės su abejone skamba iš saugumo analitikų. Jie įspėja: jei NATO šalys ketina gynybos pajėgumus stiprinti tik per 10 metų, tai reiškia, kad jos pačios pripažįsta – artimiausiais metais realiai nebus pasiruošusios galimai Rusijos agresijai. O kaip perspėjo Markas Rutte dar prieš susitikimą, Rusija „gali panaudoti karinę jėgą prieš aljansą per artimiausius penkerius metus“. Tad kyla esminis klausimas: ar Putinas laukia?

Politologai taip pat primena, kad iki 2029 metų, kai planuojama peržiūrėti pažangą, NATO šalių vadovų sudėtis gali būti visiškai pasikeitusi. Donaldas Trumpas jau dabar aiškiai rodo, jog yra pasirengęs apibrėžti kolektyvinę gynybą „lanksčiai“, o Ispanijos, Slovakijos ir kitų šalių abejingumas naujam įsipareigojimui rodo, kad po rinkimų planai gali likti tik simbolinė deklaracija.

Politikai pabrėžia, kad per Šaltojo karo laikotarpį gynybos lygis buvo stiprinamas greitai ir nuosekliai. Dabartiniai planai, nors ambicingi popieriuje, iš tiesų palieka Europą pažeidžiamą visą likusį šio dešimtmečio laikotarpį.