Nauji psichodelikų tyrimai: ar žmonija bus išgydyta?

Psichodelikų tyrimų gerokai padaugėjo – rezultatai džiugina

Psichodelikai yra žinomi tuo, kad sukelia pakitusias žmonių sąmonės būsenas, iš esmės pakeisdami įprastą jutiminio suvokimo, mąstymo ir emocijų modelį [1]. Nors tai atskleidę tyrimai yra svarbūs, kai kuriuos tyrėjus visada labiau intrigavo mintis, jog psichodelikus galima naudoti kaip įrankį žmogaus sąmonės nerviniams pagrindams tirti pasitelkiant laboratorinius gyvūnus. Ką tai reikštų mums?

Kadangi turime tokią pačią pagrindinę nervinę sistemą kaip ir kiti žinduoliai, o galbūt ir kai kuriuos pagrindinius sąmonės aspektus, tiriant, koks gi sąmoningos patirties pokytis vyksta smegenyse pavartojus psichodelikų, kaip manoma, galima gauti daugiau įžvalgų apie tai, kas apskritai yra sąmonė ir kaip „veikia“ žmogus.

Vyrauja nuomonė, kad sąmonė kažkokiu būdu atsiranda kaip kolektyvinis reiškinys, kai atskirų neuronų (smegenų ląstelių) išsklaidytas informacijos apdorojimas integruojamas sąveikaujant ląstelėms. Tačiau mechanizmas, kaip tai turėtų vykti, lieka neaiškus.

Ne per seniausiai atliktas tyrimas su žiurkėmis parodė, jog psichodelikai iš esmės pakeičia neuronų sąveikos ir kolektyvinio elgesio būdą, ir tai yra itin reikšminga daugiau ar mažiau nustekentai žmonijos psichologijai [2].

Iš tiesų jau gana seniai kalbama apie psilocibiną ir ketaminą kaip apie vieną iš alternatyvų gydant psichikos sveikatos būkles, tokias kaip nerimas, depresija, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas ir potrauminio streso sutrikimai [3]. Vėlgi, dažniausiai receptas susideda iš psichodelikų tyrimų istorijos, mikrodozavimo, psilocibino („stebuklingojo grybo“) terapijų, neuroplastiškumo, psichodelikų neurobiologijos ir kt.

Pripažinta, jog psichodelikai turi unikalią savybę sukelti ilgalaikius pokyčius smegenyse, kurie yra svarbūs gydant daugybę ligų. Tuo tarpu jeigu gebėsime pilnu pajėgumu pasinaudoti šiomis naudingomis savybėmis, sukurdami saugesnes ir lengviau pritaikomas molekules, išgelbėsime pasaulį, o jame – ir patį save.

Psichodelinės terapijos poveikis gali būti „nurašomas“ placebui su milžinišku antkainiu

Dauguma to, ką girdime apie psichodelikus populiariojoje spaudoje, yra nerimą keliantys įvairūs teiginiai, kylantys iš asmeninių anekdotų, o ne iš griežtų klinikinių tyrimų. Nepaisant to, konkretūs įrodymai yra labai svarbūs žmonėms, kuriems reikia gydymo, jog gauti kliniškai reikšmingą pagerėjimo įvertinimą ir pasirinkti priimtiną šalutinį poveikį. Paprasčiau tariant, turime žinoti, koks gydymas turėtų būti taikomas, kada, kokiomis sąlygomis ir su kokiomis apsaugos priemonėmis – nes universalumo taisyklė, kaip žinome, neegzistuoja.

Įdomus faktas, jog beveik visas psichodelinės terapijos poveikis gali būti „nurašomas“ placebui. Daugelis specialistų dėl to (kol kas) nesuka galvos. Asmeniškai aš irgi šiuo klausimu neturiu problemų. Rezultatai yra rezultatai, ir tai – turbūt ne vienas man pritartų – iš tikrųjų yra svarbiausia.

Jei klausite „Už kiek parduodi geresnę savijautą?“, yra įrodymų, patvirtinančių idėją, jog ketamino seansas kai kuriose vietovėse atsieina maždaug 5 250 dolerių, – pripažinkime, jei taip atrodo realybė, tuomet gyventi iki 100 metų yra pernelyg brangu (o gal net ir „susimetus“ neįkandama) [4].

Nors psichodelikai startuoja, vis dar nesutariama dėl jų veikimo

Kai kurie tyrėjai terapinį poveikį sieja su fiziniais pokyčiais smegenyse (nors kur jie „bazuojasi“, nelabai aišku) ir asmeniniais išgyvenimais, patirtais apsvaigus ir praėjus kelioms dienoms po gydymo psichodeliniais preparatais.

Daugybė psichodelikų rūšių – tiek tradiciniai narkotikai, tokie kaip MDMA ir psilocibinas, tiek naujesnės, modifikuotos jų versijos – tiriamos kaip įvairių psichikos sveikatos sutrikimų, įskaitant depresiją ir potrauminio streso sutrikimą, gydymo būdai. Ir nors dar šiais metais Maisto ir vaistų administracijai planuojama pateikti patvirtintą MDMA, skirtą potrauminio streso sutrikimui gydyti, nėra galutinai įrodyta, kad tai 100 proc. veiksminga praktika. Sekantis klausimas: „Kaip tai veiks individualiai?“

„Yra labai daug neaiškumų, – sakė Fredas Barrettas, kognityvinės neurobiologijos specialistas ir Džono Hopkinso psichodelikos ir sąmonės tyrimų centro direktorius.

Dalis to netikrumo kyla dėl labai mažo turimų duomenų kiekio. Be to, tyrimai, kuriais siekiama išsiaiškinti psichodelikų veikimo mechanizmus, remiasi gyvūnų arba žmonių tyrimais, kurių imtys gana nedidelės.

Šiaip ar taip, nors dėl ribotų duomenų ir specifiškumo šią procedūrą sunku patikrinti, išskiriami keli apčiuopiami parodymai: psichodelikai mažina aktyvumą smegenų srityje, padedančioje žmonėms persijungti iš vienos psichinės būsenos į kitą (pavyzdžiui, iš ramios į skubių veiksmų); socialinio atlygio elgesys tampa akivaizdesnis (pavyzdžiui, pelės, gavusios MDMA, yra draugiškesnės, o tai rodo, kad šis narkotikas sukuria būseną, kai padidėja atlygio už socialinę patirtį jausmas).

Žinoma dar ir tai, kad psilocibinas sutrikdo įprastai organizuotą veiklą smegenų srityje, susijusioje su požiūriu į save ir aplinkos vertinimu, dėl ko esami mąstymo modeliai tampa mažiau dominuojantys ir atsiranda galimybė kurti naujas perspektyvas – laužant proto, smegenų bei elgesio įpročius. Ateitis, kalbant „buitiškai“, iš tikrųjų žada nemenką proveržį derinant neuromokslą ir psichologiją.

Vėlgi, kadangi svarbu tai, kur, kokiu mastu psichodelikai sukelia pokyčius, reiškiančius daug skirtingų dalykų vienu metu, įsidėmėkite: jei ketinate susirgti Alzheimerio liga, pirmiausia „pakiškite“ po ratais pelę – šiai dienai tyrimai daugiausia daromi pastarųjų „kailio kaina“.