Nedvejodami nustokite stengtis: išmokite mėgautis – tai kelias į geresnį gyvenimą

Nebijokite pasirodyti „nevykėliais“

Psichologai, filosofai ir kai kurie mokslininkai įkalbinėja mus siekti šabloniškų „kilpos“ variacijų: laimėjimų, klestėjimo bei laimės. Anot jų, turime veikti greitai ir tuo pačiu lėtai, daug mąstyti, būti ramūs, valgyti daugiau arba mažiau, daugiau šokti ir daugiau miegoti, būti sąmoningi, įprasti bei intuityvūs, arba tiesiog apatiški iki mieguistumo [1].

Natūralu, kad visi norime optimizuoti savo išgyvenimo būdus. Tačiau retkarčiais kone kiekvienam mūsų siekiui pasigirsta priešingas balsas, šaukiantis: jau gana vertis per galvą. Taigi, galbūt galime nustoti siekti sėkmės bent vieną akimirką? Galbūt galime nustoti bandyti būti išskirtiniais? Atsakymas yra taip, bet norėdami tai padaryti, visų pirma turime nurimti.

Ir iš tiesų, daugelio iš mūsų auklėjimas buvo (arba vis dar yra) susijęs su nuolatiniu darbu, trunkančiu daug valandų: kiekvieną rytą, visą savo vaikystę, mes uoliai praktikuojame skales, etiudus ir įpročius. Dėl šios priežasties po savaitgalio greičiausiai grįžtame į pamokas ar į darbus su nerimu, laukdami patvirtinimo arba papeikimo.

Ir štai, ilgiau pasvarsčius, aš sunkiai prisimenu laimę, pilnatvę ar sužadėtuves; prisimenu tik dvi dvasios būsenas: ar man pasisekė, ar vis tik buvau lydima nesibaigiančių nesėkmių? Kita vertus, su tokiomis „realijomis“, deja, susiduriame daugelis.

Kalbant apie pažeminimą ir įvertinimo „sąlygas“ nūdienoje, pagalvokite apie anapilin išėjusią amerikiečių solistę Florence Foster Jenkins, kurią vaizdžiai pavaizdavo Meryl Streep 2016 m. Stephen Frears biografiniame filme.

Ne kartą tituluota „blogiausia pasaulyje operos dainininke“, pastaroji nesibodėjo atlikti didingiausias repertuaro arijas – arijas, kurias išdrįstų sudainuoti tik labiausiai patyrę dainininkai – galiausiai susilaukdama pragaištingų atsiliepimų [2].

Ji, tiesa, mirė po staigios ligos, tačiau neteko gyvybės išpildžiusi savo keistus siekius.

Tie siekiai, akivaizdu, viršijo jos talentą, bet sėkmės rodikliai vargu ar yra gyvenimo esmė. Tuo tarpu visiems, kurie matė spindinčią M. Streep šypseną S. Frears filme, žinia yra aiški: F. Jenkins patyrė daug daugiau asmeninio malonumo nei viešo skausmo.

Kas jeigu ir mes apverstume savo sąlygas aukštyn kojomis pagal mėgėjiškumo nuostatas ir pradėtume praktikuoti bebaimiškumo, spontaniškumo, įsipareigojimo ir gyvumo išraiškas?

Sėkmės ir nesėkmės sąvokos turėtų būti ištrintos

Žodis „mėgėjas“ anglų kalboje įsitvirtino tik XVIII amžiuje.

Pavyzdžiui, Platono diskusijos apie muzikinį ugdymą „Respublikos III“ knygoje reiškia, kad egzistuoja ir mėgėjai, ir profesionalai, kol tuo tarpu Aristotelio nuomone, atlikimo įgūdžiai turi būti pasiekti tiek, jog mokinys galėtų mėgautis – ir ne daugiau [3]. (Jei tik šios senovės išminties sėklos būtų perduotos F. Jenkins.)

Akivaizdu, jog sąvoka „mėgėjas“ visada užėmė deramą vietą visuomenėje. Įdomu dar ir tai, kad Viktorijos epochoje grojimas fortepijonu buvo vertinamas kaip ypatingas moterų pasiekimas, tai yra, kaip „namų menas“, galintis pagerinti net ir santuokos perspektyvas.

Kai ši sąvoka pirmą kartą buvo paminėta anglų kalba Universaliame menų, mokslų ir literatūros žodyne, „mėgėjas“ buvo apibrėžtas kaip užsienietiškas terminas, įvestas kaip praeinanti srovė tarp mūsų, reiškianti asmenį, suprantantį ir mylintį arba praktikuojantį kokią nors meno rūšį, neatsižvelgiant į turtinę naudą, priešingai nei yra dabar.

Ir iš tiesų, mėgėjas gali užsiimti tapyba, muzika, sportu ar mokslu be meistriškumo ar konkurencijos dvasios, su malonumu įsitvirtindamas tam tikrame žymenyje – galutinėje muzikos, tapybos ar kitos veiklos „substancijoje“. Tačiau šiuolaikinis pasaulis, deja, padarė meškos paslaugą: jis suasmenino vaidmenį, įmesdamas dervos ir šaipymosi vieni iš kitų etaloną.

Kita vertus, jeigu galima paskatinti mus naujai įvertinti mėgėjo terminą, tai pastangų vaidmuo taip pat turėtų būti peržiūrėtas, o sėkmės ir nesėkmės sąvokos – ištrintos.

Plėskite savo malonumų amplitudę

Pašalinus tikslo siekimą iš mėgėjo siekių, galime sutelkti dėmesį į optimalaus patyrimo psichologiją, – tai tvirtina ir kai kurie psichologai. Tai, savaime aišku, yra išties naudinga.

Kai surandame pusiausvyrą tarp veiklos iššūkio ir savo įgūdžių jį atlikti, kai pats darbo ritmas jaučiasi sinchroniškai su mūsų pulsu, kai žinome, kad tai, ką darome, yra svarbu, galime visiškai įsisavinti užduotis.

Kitais žodžiais tariant, nesiekdami atmintinai atlikti keturių dalių kūrinio ar neketindami debiutuoti pasaulinio lygio pasirodyme, galime atrasti pilnatvę išgyvendami panirimo kelionę, kuri geriausiu atveju gali veikti kaip metafora, padedanti suprasti laiko brangumą ir sąmoningo susikaupimo poreikį.

Taip, mūsų kasdienybė pabrėžia konkurenciją, ambicijas ir terminus. Tačiau, kaip jau supratote, mums nereikia „atgaminti“ tokio paties spaudimo malonumą teikiančiose veiklose: mėgėjiškumo džiaugsmas leidžia atrasti grožį paprastume, keliant mažesnius tikslus ir ieškant estetikos; jis leidžia atrasti lytėjimo stebuklą, klavišo veikimą ar fortepijono skambesio lyrizmą.

Be to, jei sutelkiame dėmesį į aktyvų malonumą užkariauti (ir pasilepinti) per kelis taktus vienu metu arba groti muzikos kūrinį, kuris tikrai susieja mus su mūsų dvasia, su malonumu pradedame dialogą su savimi.

Tuo tarpu daugeliui muzikantų (dailininkų, šokėjų ir t. t.) mėgėjų kritikos modelis bei hierarchinis mokytojo ir mokinio santykis gali būti gniuždantis: mokinys tokiame procese atsiriboja nuo muzikos, bet dar svarbiau – nuo paties savęs.

Visgi verta įsidėmėti viena: prisiimti savo vidinį mėgėją nereiškia paaukoti siekį groti sudėtingą muzikos kūrinį. Tai paprasčiausiai reiškia, jog jūs tampate savo paties siekio patirties saugotojas ir pasakotojas; arba kad jūsų momentas gali būti kepimas, audimas, tapymas ar piešimas, – kiekvienu atveju reikia įvertinti įtaigos jausmą ir pagerbti estetinį potyrį: teptuką ant nelygaus kartoninio popieriaus paviršiaus ar švelnų tešlos minkymo ritmą.

Tai ir yra tikroji laimė.