Kasmet tūkstančiai susimoka už tai, kad galėtų dingti be žinios

Japonijoje dingimas be pėdsako yra ne nelaimingas atsitikimas, o sąmoningas sprendimas

Japonijoje kasmet sąmoningai pradingsta iki 100 tūkstančių žmonių. Šis reiškinys vadinamas „johatsu“, kas pažodžiui reiškia „išgaravę žmonės“. Tai nėra nei žmogžudystės, nei pagrobimai — tai sąmoningas sprendimas atsitraukti nuo visuomenės, nutraukti visus ryšius ir pradėti gyvenimą iš naujo.

Šalyje veikia net slapta pramonė, kuri specializuojasi padedant žmonėms dingti — įmonės „yonige-ya“, vadinamos „nakties bėgliais“, už tūkstančius dolerių organizuoja persikraustymą, randa naują gyvenamąją vietą, padeda susirasti darbą ir net pasirūpina apsauga nuo persekiojimo [1].

Viena tokių įmonių, „Yonigeya TS Corporation“, vadovaujama buvusių smurto artimoje aplinkoje aukų, kurios puikiai supranta norą išnykti. Oficialiai policija neturi pareigos ieškoti tų, kurie dingo savo noru — Japonijoje nėra nacionalinės dingusių asmenų duomenų bazės, o „dingusiu“ žmogus laikomas tik po septynerių metų.

Griežti privatumo įstatymai neleidžia net policijai prieiti prie asmens duomenų, jei nepadarytas nusikaltimas. Daugelis šį sprendimą laiko alternatyva savižudybei — ypač kultūroje, kurioje gėda, garbė ir „sekentei“ (išvaizdos ir reputacijos išlaikymas visuomenėje) vaidina lemiamą vaidmenį. Kiekvienais metais tūkstančiai žmonių tiesiog išgaruoja, palikdami po savęs tik tylią tuštumą.

Dingimas kaip alternatyva savigraužai, skurdui ir mirtinai perkrovai tapo ir legaliu verslu

Japonijos darbo kultūra, kuri iš išorės atrodo disciplinuota ir efektyvi, iš vidaus dažnai primena dusinančią spąstų sistemą. Dvidešimt metų ekonominio sąstingio, senstanti visuomenė, ilgos viršvalandžių valandos ir vis dar gajus hierarchinis valdymo modelis sukuria terpę, kurioje trūksta išeičių.

Dalis žmonių susiduria su psichologiniu spaudimu, kurį sustiprina išardytos šeimos ir bendruomenės struktūros. Visuomenė, kuri anksčiau buvo labai grupiškai orientuota, tapo individualizuota, o vienatvė tapo norma. O kai žmogus atsiduria kryžkelėje tarp perdegimo, savižudybės ar dingimo — pastarasis variantas kartais atrodo geriausias [2].

Yra daugybė priežasčių, kodėl žmonės atsisuka į „yonige-ya“ paslaugas: tai gali būti skolų našta, persekiojimas, smurtas šeimoje, religinės sektos ar net tiesiog nepakeliamas gyvenimo būdas. Kai kurie klientai neturi net tikslaus plano — jie tiesiog sako „noriu pabėgti iš čia, aš čia netinku“.

Viena tokių įmonių, vadovaujama Miho Saitos, per metus padeda dingti 100–150 žmonių, o kasdien gauna po 5–10 užklausų. Kai kuriems užtenka teisinės ar psichologinės pagalbos, bet kitiems organizuojamas tikras bėgimas: naktinis persikraustymas, melagingi pašto adresai, suklastoti telefono numeriai, net transporto priemonių ir namų tikrinimas dėl sekimo prietaisų.

Tačiau šios paslaugos kainuoja — nuo 450 iki 2600 dolerių, o su vaikais, tolimais atstumais ar skolų slėpimu kaina gali dar labiau išaugti. Tiems, kuriems tokia pagalba neįkandama, lieka savipagalbos vadovai — „Tobulas dingimas“, „Visas dingimo vadovas“ su prierašu „Palik savo liūdną, apgailėtiną realybę“. Dingimas Japonijoje — ne tik galimybė pradėti iš naujo, bet ir legalus, komercializuotas sprendimas tiems, kurie nebenori ar nebegali gyventi taip, kaip iki šiol.

Dingusieji egzistuoja tarp realybės ir mitų, o jų paieškos dažnai tampa nevaisingos

Kaip ir kiekvienas veiksmas, taip ir dingimas Japonijoje turi savo priešpriešą — paieškų industriją. Policija, nors ir dažnai nedalyvaujanti savanoriškai dingusių asmenų paieškoje, vis dėlto registruoja apie 80 tūkstančių dingimų per metus, iš kurių apie 4 tūkstančiai baigiasi mirtimi. Privačios detektyvų agentūros, tokios kaip Hara Tokijuje, specializuojasi tų, kurie dingo nuo 10 dienų iki mėnesio, paieškoje.

Dažniausiai priežastys: šeimos konfliktai, skolos, ar darbiniai santykiai. Kai kuriais atvejais dingimas baigiasi savižudybe — viena skaudžiausių išeičių Japonijoje, kuri išlieka viena iš pirmaujančių pagal savižudybių rodiklius tarp OECD šalių.

Kita vertus, „johatsu“ reiškinys turi ir kultūrinį atspalvį. Japonijos folklore gausu istorijų apie dingimus — apie moteris, pagrobtas kalnų dvasių, mergaites, grįžtančias su pilvu pilnu sraigių, ar net prakeiktus palikuonis, kuriuos reikėdavo kapoti ir laidoti statinėse. Ši mitologija — nuo Haruki Murakami romanų iki animacijos filmų kaip „Spirited Away“ — atspindi gilų kultūrinį santykį su išnykimo idėja.

Tačiau tikrovėje vietos, tokios kaip Sanya — regionas, apie kurį rašė žurnalistė Léna Mauger, šiandien labiau primena įprastus miestų priemiesčius. Nors šis rajonas kadaise buvo vykdytojų aikštelė ir dienos darbininkų rojus, šiandien jame daugiau socialinės paramos gavėjų nei pasislėpusiųjų. Net ir buvę benamiai, kaip 62 metų Akira, juokauja: „Aš dar ne vaiduoklis.“