Nors telepatinis bendravimas skamba neįprastai, ateitis žada daug

Telepatija apima minčių perkėlimą iš vieno proto į kitą

1884 m. viename laiške Markas Tvenas (amerikiečių rašytojas, žurnalistas, visuomenės veikėjas) apgailestavo, kad telefonai, telegrafai ir žodžiai yra per lėti šiam amžiui, dėl ko turime gauti kažką, kas yra greitesnis [1].

Galime pamėginti prisiminti ir 2020 m. Elonas Musko interviu, kuriame šis siūlė panaudoti „neuroninio tinklo“ technologiją – į smegenis implantuotą nėrinį primenantį tinklelį – jog neva galėtume bendrauti labai greitai ir itin tiksliai. Visgi nepaisant akivaizdžios pažangos, kurią per praėjusį šimtmetį technologijos padarė kalbos ir smegenų supratimui, mes nepriartėjome prie telepatijos. To priežastis, ko gero, yra klaidinga prielaida [2].

Šiaip ar taip, „išsvajotoji“ telepatija, kaip žinia, apima tiesioginį minčių perkėlimą iš vieno proto į kitą. Ir tai leidžia mokslinės fantastikos rašytojams įsivaizduoti, kad žmonės ir ateiviai bendrauja telepatiškai, nepaisant to, jog jie nesidalina kalba, kultūra ar biologija. Kita vertus, šis komunikavimo būdas, kaip manoma, žadėtų tikslesnį ir nuoširdesnį bendravimą.

Ir iš tiesų, kalbos dviprasmiškumas yra legionas: kadangi kalba yra tokia lanksti, lengva meluoti ir prieštarauti sau ir aplinkiniams.

Neatsitiktinai vienas iš E. Musko neuroninių sąsajų / telepatijos paleidimo tikslų yra leisti žmonėms bendrauti minties greičiu. Tačiau kad tai veiktų, mūsų mintys turi būti suderintos ir turėti bendrą formatą, jog gavėjas galėtų iššifruoti tai, ką naudoja siuntėjas.

Žinoma, šiuo metu neturime pagrindo įsivaizduoti, kad nervinė veikla, pažyminti kaimyno mintį – pavyzdžiui, aš nusiteikęs kartu paskanauti risotto su triufeliais – atsidurtų mūsų epicentre, bet ateitis dar gali nustebinti.

Tai ne tik bendravimas, bet ir makabriškas nuotolinio valdymo pultas

Mintis, susietas su konkrečiomis reikšmėmis iš anksto nustatytu būdu, galima vadinti „telepatija“. Tai parodo ir anksčiau vykęs telepatinio ryšio bandymas (tokių, beje, buvo ne vienas).

2014 m. atliktame tyrime kompiuterių mokslininko Rajesho Rao vadovaujama tyrėjų komanda suporavo žmones, kad kartu žaistų žaidimą, bandydama iššauti virtualią patranką, jog apgintų miestą nuo priešo raketų [3].

Kiekvienoje poroje vienas asmuo (siuntėjas) galėjo matyti ekraną, rodantį taikinio padėtį, bet negalėjo iššauti patrankos. Kitas asmuo (imtuvas) nematė ekrano, bet galėjo paspausti ugnies paleidimo mygtuką.

Abu žaidėjai buvo susieti smegenų sąsajomis, sukurtomis prijungus siųstuvą prie elektroencefalografo (EEG) – prietaiso, skirto mažiems įtampos svyravimams užfiksuoti, kuriuos sukelia smegenų veikla. Tada šios įtampos buvo naudojamos magnetiniams impulsams suaktyvinti transkranijinės magnetinės stimuliacijos (TMS) aparate.

Magnetiniai impulsai, nukreipti į galvos odą, viršijančią tam tikrą motorinės žievės dalį, sukeldavo raumenų susitraukimus, dėl kurių imtuvas šiuo atveju paspaudė veikimo (ugnies paleidimo) mygtuką.

Žinoma, galima įsivaizduoti ir tobulesnę versiją, kurioje magnetinis impulsas tik rodo, o ne sukelia šaudymo veiksmą. Tačiau, kad ir kaip tai tobulintume, informacija, kuria keičiamasi, yra labai konkreti ir prasminga tik konkrečiame kontekste – kai siuntėją ir gavėją informuojame (naudojant natūralią kalbą) apie žaidimo veikimą.

Kitaip tariant, pranešimas, siunčiamas per EEG signalą, nėra mintis ar idėja; tai – motorinė komanda (bent jau kol kas).

Galime išplėsti telepatinio bendravimo galimybę

Tais pačiais metais paskelbtame tyrime psichologas Carlesas Grau su kolegomis taip pat sujungė siuntėją ir imtuvą, naudodamas EEG / TMS įrenginį.

Siuntėjai turėjo įsivaizduoti, kaip judina rankas arba kojas. Žinoma, tai vyko lėtai ir pasitaikė nemažai klaidų, bet manoma, jog telepatinį bendravimą ir telepatinį koordinavimą skiria nedidelis žingsnis.

Šiaip ar taip, mes iki šiol blankiai žiūrime į telepatijos galimybę. Galbūt todėl, kad reikia laiko suvokti, jog tai ne tik priemonė dalytis mintimis ir informacija tarp asmenų, – dalijimasis informacija yra naudingas tiek, kiek jis veda į skirtingus veiksmus. Būtent tai ir atveria kitokį mąstymo būdą apie kalbą ir telepatijos perspektyvas apskritai.

Visgi užuot žiūrėję į bendravimą tarp žmonių kaip į informacijos perdavimą, galime galvoti apie tai kaip apie eilę veiksmų, kuriuos atliekame vienas kitam (o dažnai ir sau), kad sukeltume poveikį. Taip suprantamas kalbos tikslas yra ne mentalinių reprezentacijų derinimas, o tiesiog informuotas veiksmų koordinavimas.

Kad būtų aiškiau, pagal analogiją galime apsvarstyti sąvoką „sąveika“, kuri taikoma dideliems fiziniams gebėjimams.

Šiuo atveju du skirtingo ūgio ir svorio žmonės gali bendradarbiauti ir kartu perkelti baldą. Jie netgi gali signalizuoti vienas kitam pakeliui. Tačiau kad tai veiktų, signalai turi sukelti tinkamą kūno poveikį siekiant bendro tikslo, – praktinis derinimas yra viskas, kas svarbu.

Tada susieti žmonės vykdo įvairius bendrus projektus: atlieka mokyklines užduotis, perkelia sofas ar įsimyli.

Taigi, telepatija nebūtinai žymi priemonę perduoti savo vidines mintis bei patirtį. Pastaroji gali reikšti ir naujus priežastinės įtakos kanalus: kanalus, kurie vieną dieną gali būti išnaudojami bendriems veiksmams koordinuoti.

Svarbiausia tai, kad yra pagrindo manyti, jog žmogaus smegenys turi lankstumą ir plastiškumą, reikalingą norint tinkamai panaudoti naujų rūšių kanalus, pernešančius naujos rūšies informaciją.

Taip žiūrint, gali būti naudinga manyti, kad telepatija yra ne tik naujos kalbos mokymasis, bet ir naujų motorinių įgūdžių formavimas, tokių kaip, pavyzdžiui, žongliravimo, mokymosi šokti ar galbūt kažko sudėtingesnio. Tokiais atvejais minėta praktika leistų daryti kažką radikaliai naujo, plečiant įprastą repertuarą tokiais būdais, kurių šiai dienai dar neįsivaizduojame.