Nuo rugpjūčio 1-osios – galimybė įteisinti nelegalius vandens gręžinius be baudos

Legalizacija prasidėjo: iki 2026-ųjų liepos – be sankcijų

Nuo šiandien, 2025 m. rugpjūčio 1 d., įsigaliojo vadinamasis Laikinasis gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo įstatymas. Pagal jį Lietuvos gyventojai gali be jokių sankcijų įregistruoti nelegaliai įrengtus gręžinius, jei jie buvo iškasti iki 2022 m. gegužės 1 d. [1]

Procesas susideda iš kelių žingsnių: pirmiausia reikia gauti savivaldybės pritarimą naudoti esamą gręžinį, vėliau sumokėti vienkartinę įmoką (15 eurų už gręžinį, jei sunaudojama iki 10 kub. metrų vandens per parą), o visus duomenis pateikti Lietuvos geologijos tarnybai (LGT).

Visa tai būtina padaryti iki 2026 m. liepos 31 d., tačiau svarbu atsiminti, kad dokumentus LGT reikia pateikti per 6 mėnesius nuo savivaldybės pritarimo gavimo.

Įteisinti negalima naujų ar po 2022 m. gegužės 1 d. įrengtų gręžinių. Taip pat paraiškos bus atmestos, jei tame pačiame sklype jau buvo duotas oficialus neigiamas atsakymas dėl naujo gręžinio.

Gręžinių įteisinimo tvarka – techninė, bet svarbi

Procesas, kaip paaiškina Lietuvos geologijos tarnyba, yra techninis, bet svarbus – jis leidžia oficialiai įtraukti gręžinį į Žemės gelmių registrą, nustatyti jo vietą, apsaugos zoną ir tiksliai dokumentuoti naudojimo apimtis. Tai taip pat leidžia stebėti bendrą gręžinių tinklą šalyje ir valdyti rizikas susijusias su galimu vandens kokybės blogėjimu.

Gyventojams suteikiama galimybė visus dokumentus pateikti elektroniniu būdu, per E. pristatymo sistemą ar el. paštu. Procesas reikalauja ir žemės sklypo plano su pažymėta gręžinio vieta, sumokėtos įmokos įrodymo bei savivaldybės sutikimo.

Detalesnė informacija apie procedūrą skelbiama tiek savivaldybių svetainėse, tiek Lietuvos geologijos tarnybos puslapyje.

Gyventojai domisi: ar būtina gauti leidimą tam, kas ekologiška?

Nepaisant palankaus sprendimo dėl legalizavimo, viešojoje erdvėje kyla klausimų: kodėl iš viso reikia leidimo gėlo vandens gręžiniui?

Ar neparadoksalu, kad žmogus, kuris nesinaudoja centralizuotu vandentiekiu, bet renkasi požeminį vandenį – dažnai kaip švaresnę, nepriklausomą alternatyvą – turi pildyti dokumentus, gauti leidimus, mokėti įmokas ir laikytis daugybės techninių sąlygų?

Gamtiškai žiūrint, gręžinys nėra tarša. Atvirkščiai – jis leidžia gyventi tvariau, mažina priklausomybę nuo didelių infrastruktūrų, suteikia galimybę naudotis savo žemės ištekliais.

Vis dėlto, anot specialistų, reikalinga tam tikra kontrolė tam, kad būtų apsaugoti požeminio vandens ištekliai nuo išsekimo ar taršos, ypač intensyviai naudojamose teritorijose.

Tačiau kai kalbame apie sodybas ar pavienius ūkius – kyla klausimas, ar tokia pati tvarka turėtų būti taikoma visais atvejais. Ne vienas gyventojas pasisako už supaprastintą, mažiau biurokratizuotą modelį nedidelės apimties gręžiniams, kurių naudojimas skirtas tik asmeniniams poreikiams.

Dar vienas žingsnis į normalizaciją – bet ar tai reiškia lankstesnį požiūrį?

Šis laikinas įstatymas gali būti laikomas pozityviu ženklu – valstybė reaguoja į realybę, kurioje šimtai ar net tūkstančiai žmonių naudoja vandenį iš nelegalių gręžinių, dažnai net nežinodami, kad jiems reikalingas leidimas.

Tai nėra piktybiškas įstatymo pažeidimas, o dažniau – informacijos trūkumo, sudėtingos procedūros ar tiesiog sveiko proto sprendimo pasekmė.

Tačiau jis taip pat atskleidžia problemą: kai taisyklės nėra pritaikytos realioms gyvenimo situacijoms, jos praranda autoritetą.

Įteisinimo langas iki 2026 m. turėtų tapti proga ne tik susitvarkyti dokumentus, bet ir pergalvoti visą požiūrį į smulkių, gamtai palankių iniciatyvų reguliavimą.