Nuo vieversio iki varnėno: nykstančių rūšių sąrašas Lietuvoje ilgėja

Per kelis dešimtmečius agrarinių paukščių populiacija sumažėjo daugiau nei perpus

Oficialūs Agrarinio kraštovaizdžio paukščių populiacijos indekso duomenys rodo, kad nuo 2000 iki 2024 metų paukščių sumažėjo iki 48,9 procento pirminės vertės.

Vidutinis metinis kritimas siekė -2,04 procento, o ypač dramatiški buvo 2022-ieji, kai populiacija smuko net 55 procentais. Pastaraisiais dvejais metais fiksuojamas vos kelių procentų augimas, tačiau jis nepakeičia bendros neigiamos tendencijos.

Labiausiai nukenčia įprastos kaimo paukščių rūšys: griežlių populiacija krito 86 procentais, dagilių – daugiau nei 60 procentų, dirvinių vieversių sumažėjo perpus, o varnėnų per mažiau nei ketvirtį amžiaus – net 72 procentais. [1] Išvada paprasta: nyksta būtent tie paukščiai, kurie šimtmečius gyveno šalia žmogaus.

Ekspertai aiškina nykimo priežastis ir įspėja apie pasekmes visai ekosistemai

Lietuvos ornitologų draugijos direktorius Liutauras Raudonikis pabrėžia, kad per 25 metus įprastų kaimo paukščių sumažėjo daugiau kaip perpus, o pagal tarptautinius kriterijus tai yra kritinė situacija. [2]

„Pagrindinė priežastis yra pokyčiai kaimo kraštovaizdyje. Vietoje buvusio įvairaus lietuviško kraštovaizdžio formuojasi didžiuliai monokultūriniai laukai. Paukščiai nebeturi kur maitintis ar perėti“, – sako jis.

Pasak ornitologo, paukščiai dengia visą kraštovaizdžio įvairovę: vieni minta vabzdžiais, kiti sėklomis, gandrai gaudo varles ir peles.

Kai nyksta paukščiai, griūva ir visa sistema – mažėja vabzdžių apdulkintojų, silpnėja natūrali kenkėjų kontrolė, nyksta biologinė įvairovė. Jis taip pat atkreipia dėmesį į klimato kaitos poveikį, pesticidų ir trąšų naudojimą, melioraciją bei intensyvius miškų kirtimus, kurie dar labiau blogina situaciją.

Sprendimai siekiant išsaugoti paukščius reikalauja tiek politikos, tiek žmonių pastangų

Aplinkosaugininkai siūlo stabdyti miškų kirtimus per lizdavimo sezoną, atkurti pievas ir laukų pakraščius, mažinti pesticidų bei trąšų naudojimą. Ūkininkai galėtų prisidėti kurdami biologinės įvairovės salas, o visuomenė – remdama iniciatyvas, padedančias išlaikyti natūralų kraštovaizdį.

„Eini lauku – girdi tik vieversius. Priėjęs prie griovio ar laukų pakraščių jau pasirodo penkios ar šešios rūšys. Tai natūralu, bet tokių buveinių mes sparčiai netenkame. Jeigu norime išsaugoti paukščių giesmes, turime leisti joms gyvuoti mūsų kraštovaizdyje“, – pabrėžia L. Raudonikis.

Svarbu, kad sprendimai būtų įtvirtinti ne tik nacionaliniu, bet ir europiniu lygmeniu. Europos Sąjunga jau numato ekoschemų finansavimą, kuriuo ūkininkai gali gauti paramą už aplinką tausojančią veiklą, pavyzdžiui, paliekant neužsėtus laukų pakraščius ar įrengiant tvarias pievas. Tokios priemonės galėtų tapti realia paskata ir Lietuvos ūkininkams prisidėti prie paukščių išsaugojimo.